.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Zch 12, 10–11; Gal 3, 26–29; Lk 9, 18–24
Jėzaus tarnystės Galilėjoje viršūnė yra Atsimainymas. Kelios dienos prieš šį įvykį ir prieš Jo kančios bei šlovės apreiškimą Jėzus paklausė savo mokinius: „Kuo mane laiko žmonės?“ Evangelistas Lukas pabrėžia šio įvykio svarbumą, patikslindamas, kad Jėzus meldėsi, kaip ir prieš paskirdamas dvylika apaštalų. Petras atsakė grupės vardu, pavadindamas Jėzų Dievo Mesiju. Tai reiškia Dievo Pateptuoju. Savo viešojo gyvenimo pradžioje Nazareto sinagogoje Jėzus apie save buvo pasakęs, cituodamas Izaijo knygą: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane. Taigi, Petras patvirtino tai, ką Jėzus jau buvo paskelbęs. Jėzus priėmė Petro skirtą Jam titulą, būtent pavadinimą Mesiju, Dievo Mesiju, tačiau Jis nevartojo jo, net sudraudė mokinius, įsakydamas niekam to nepasakoti.
2 Sam 12, 7–10. 13; Gal 2, 16. 19–21; Lk 7, 36 – 8, 3
Brangūs broliai ir seserys, man atrodo, kad Evangeliją pagal Luką būtų galima pavadinti ir kaip „moters reabilitacijos“ Evangelija. Senajame Testamente randame nemažai kilnių, išmintingų ir šventų moterų. Tačiau Jėzaus laikais Palestinoje požiūris į moteris buvo veikiau negatyvus. Jos buvo apskritai niekinamos. Vyrai žiūrėjo į jas visais atžvilgiais kaip į žemesnes, silpnesnes, antros eilės būtybes, manydami, žinoma, kad jos galėjo jiems naudingai tarnauti ir suteikti visokių patogumų ir malonumų, bet nereikėjo kreipti per daug dėmesio į jų nuomones, dvasinius troškimus bei poreikius. Taip buvo ir tarp žydų dvasininkų, t. y. kunigų, fariziejų ir Rašto aiškintojų.
"Namai, kuriuos pastačiau yra vadinami Tavo vardu". Saliamonas puikiai žinojo, kad šventykla, kurią jis buvo pastatęs, negalėjo sutalpinti Dievo: „Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti.“ (1 Kar 8, 26) Jis taip pat žinojo, kad šventykla tėra tik nurodymas į tikrąją Dievo šventyklą, kad tikroji Dievo šventykla nebus pastatyta iš akmenų, bet turės ryšį su karališkais palikuoniais, iš kurių turės kilti Mesijas. Dievas buvo slaptai apreiškęs savo ketinimą jo tėvui karaliui Dovydui, pranašui Natanui tarpininkaujant ir sakant: „Tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai tvirti mano akivaizdoje.“ (2 Sam 7, 16)
Pat 8, 22–31; Rom 5, 1–5 ; Jn 16, 12–15
Brangūs broliai ir seserys, atrodo, jog yra nemaža kunigų, kurie dėkoja Dievui, kad apie Švenčiausiąjį Trejybę reikia kalbėti tik vieną kartą per metus – šį sekmadienį. Iš tiesų Trejybės sekmadienio homilija dažnai laikoma liturginių metų sunkiausiu pamokslu. Manoma, kad tą dieną būtinai reikia paaiškinti vieną iš sudėtingiausių filosofinių ir teologinių sąvokų, t. y. vieno Dievo egzistavimą trijuose asmenyse.
Apd 2, 1–11; 1 Kor 12, 3–7. 12-13; Jn 20, 19–23
Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti… Brangūs broliai ir seserys, šiandien mes iškilmingai švenčiame Sekminių iškilmę, kuri vainikuoja ir užbaigia Velykų liturginį laiką. Penkiasdešimties dienų laiko tarpas nuo Prisikėlimo sekmadienio iki pat Sekminių dienos yra tarsi viena ir ta pati iškilmė, kaip viena didžioji Viešpaties diena, kai yra išliejama Šventoji Dvasia. Apaštalų darbų skaitinyje mes matome, kaip Sekminių dieną Šventoji Dvasia ugnies ir smarkaus vėjo pavidalu įsiveržia į namus, kur buvo vieningai ir atkakliai maldai susirinkę Jėzaus mokiniai drauge su jo motina Marija bei jo broliais, ir taip pašventina ir duoda pradžią Bažnyčiai.
2013-05-19 Kaip žinome, Sekminių dieną ypatingai garbinama Šventoji Dvasia. Bet gal reikėtų paklausti : kas iš tikrųjų yra ši Dvasia? Žinoma, mes nesame panašūs į tuos vyrus, kuriuos sutiko Šv Paulius Efese ir, kurie jau įtikėję Kristų dar nežinojo, kad yra Šventoji Dvasia. Jinai mums yra duota, ji gyvena mumyse. Mes galime pajusti jos artumą ir įkvėpimus. Tačiau, kartais labai sunku mūsų protui įsivaizduoti Šventąją Dvasią arba tiesiogiai, sąmoningai palaikyti su ja, asmeninius santykius. Dėl įvairių priežasčių, ji mums dažnai atrodo pasislėpęs Dievas, nežinomas dieviškasis asmuo.
Tėve, aš noriu, kad jie būtų su manim ten, kur ir aš; kad jie pamatytų mano šlovę... Štai mūsų pašaukimas, – būti kartu su Viešpačiu. Iš tikrųjų, jau Jis yra su mumis. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Tai yra paskutiniai Jėzaus žodžiai Mato evangelijoje. Šventajai Dvasiai veikiant, Jis yra su mumis, ir sakramentuose, taip pat kai meldžiamės kartu, ir dar Jis yra vargšų asmenyje. Būti kartu su Viešpačiu, ir matyti Jo šlovę. Tai yra Mūsų bendras pašaukimas. Prieš pat savo mirtį Šventasis Steponas jau turėjo Jėzaus šlovės regėjimą. Jis žvelgė į dangų ir išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje. Tačiau jo kaltintojai negalėdami pakęsti šio liudijimo, užmušė ji akmenimis.
Apd 15, 1–2. 22–29; Apr 21, 10–14. 22–23; Jn 14, 23–29
Brangūs broliai ir seserys! Ką tik girdėjome Kristų sakantį apaštalams: „Aš keliauju pas Tėvą ir vėl grįšiu pas jus. Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš keliauju pas Tėvą, nes Tėvas už mane aukštesnis“. Šiuo metu švenčiamas laikotarpis tarp Velykų ir Šeštinių, todėl šis sakinys, regis, atitinka Jėzaus ir mokinių padėtį tarp Viešpaties prisikėlimo ir žengimo į dangų. Reikėtų tada suprasti: „keliauju pas Tėvą“, žengdamas į dangų 40 dienų po Velykų, ir „vėl grįšiu pas jus“ pasaulio pabaigoje. Tačiau tekstas, kurį girdėjome šiandien per Mišias, paimtas iš Kristus atsisveikinimo su mokiniais kalbos Evangelijoje pagal Joną. Tai įvyko po paskutinės vakarienės, prieš Kristaus kančią.