.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Brangūs broliai ir seserys, šiandien, pirmą sekmadienį po Kalėdų, Bažnyčia švenčia ir apmąsto Šventąją Šeimą, kurią Betliejuje rado piemenys ir kurią šiandien regime šventykloje.
Šiandieniai skaitiniai duoda suprasti, kad kiekviena šeima ir sykiu kiekvienas geros valios žmogus yra kviečiami įeiti į Dievo išganymo ir meilės planą visai žmonijai. Visas tekstas pdf.
Brangūs broliai ir seserys, šiame paskutiniame liturginių metų etape Bažnyčia dažnai mums primena galutinį mūsų gyvenimo tikslą ir būsimą pasaulio pabaigą.
Šios dienos Evangelija kreipiasi į kiekvieną iš mūsų, primindama galutinį mūsų susitikimą su Viešpačiu, kai paliksime šį pasaulį, kad įeitume į amžinybę. Tam ji panaudoja vestuvių įvaizdį. Visas tekstas pdf.
Brangūs broliai ir seserys, ką tik girdėta evangelijos ištrauka yra trumpa, gal net per trumpa, kaip mes matysime vėliau.
Vis dėlto ji be galo turtinga, nes joje, vartodamas negiausius žodžius, Viešpats mums duoda du pagrindinius meilės įsakymus, kuriuos lengva išmokti atmintinai, ir kurie apima visą Dievo įstatymo pilnatvę. Visas tekstas pdf.
Jer 20, 7–9; Ps 63, 2. 3–4. 5–6. 8–9; Rom 12, 1–2: † Mt 16, 21–27:
Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs … Brangūs broliai ir seserys, Šiandienos Evangelijos skaitinys seka tuojau pat po praeito sekmadienio skaitinio ir yra su juo labai glaudžiai susijęs. Praeitą sekmadienį mes girdėjome, kad į Jėzaus mokiniams užduotą klausimą: „Kuo jūs mane laikote?“, apaštalas Petras visų vardu išpažino: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus“. Jėzus pagyrė Petrą už tokį atsakymą, visgi paaiškindamas, kad teisingą atsakymą jam padiktavo ne jo paties prigimtiniai gabumai, bet dangiškasis Tėvas.
Rom 2, 11, 13–15; 29–32; Mt 15, 21–28
Brangūs broliai ir seserys, šių šventųjų Mišių skaitiniai turi vieną bendrą temą – tai santykiai tarp žydų ir tikinčiųjų pagonių Dievo išganymo plane. Antrame skaitinyje iš Laiško romiečiams šventasis Paulius itin giliai apmąsto Izraelio vaidmenį išganymo istorijoje. Svarbu suprasti, kad, minėdamas Izraelio „atmetimą“ ir po to „priėmimą“, apaštalas kalba ne tiek apie individualių žydų išgelbėjimą, kiek apie žydų tautos, kaip Dievo išganymo įrankį, vaidmenį. Jau Pauliaus laikais ėmė aiškėti, kad tik maža Izraelio dalis, mažas likutis, pripažino Jėzų kaip Mesiją.
Šiandien švenčiame Viešpaties Atsimainymo šventę. Jis atsimainė jų akivaizdoje. Atsimainymas pažodžiui reiškia pasikeitimas, persikeitimas. Mes gimstame keitimuisi. Mūsų gyvenimas ir bet koks gyvenimas be paliovos keičiasi. Biologiniu požiūriu gyvenimas yra lėtas keitimasis, kuris pasibaigia mirtimi. Tam tikra prasme gyventi reiškia mirti. Tačiau Viešpaties atsimainymas prideda kažką visiškai naujo. Būtent tai, kad mirti reiškia įeiti į gyvenimą šv.Tereselė. Mirti reiškia prisikelti.
„Iš kurgi atsirado raugių? Tai padarė mano priešas.“
Palyginime, kurį mums ką tik perskaitė diakonas, Jėzus nori mums atskleisti dieviško gailestingumo gelmę. Jis žino, kad šiame begaliniame gailestingume kažkas mums užkliūva. Kaip girdėtame palyginime šeimininko tarnus, taip ir mus neretai trikdo šis gailestingumas, nes jis mums primena, kad egzistuoja blogio slėpinys. Blogis, laimei, tegu ir nėra begalinis, tačiau vis tik yra ta tikrovė, kuri kelia klausimų. Mes norėtume galutinai pašalinti blogį ir gyventi pasaulyje be sunkumų, tačiau Viešpats mums pateikia kitokią išeitį – kantrybę. Ji kartais mums yra nepatogi, nes gyvename greičio ir neatidėliojamo veiksmo kultūroje.
1. Brangūs broliai ir seserys, šiandien Bažnyčios liturginiai tekstai mūsų dėmesį kreipia į Dievo žodžio tikrovę. Pirmame skaitinyje girdėjome, kad Dievo žodis nėra tiesiog paprastas žodis, kuris išeitų iš Dievo burnos ir nukristų į tuštumą.
Jis turi vidinę jėgą, vidinę dinamiką, jis turi savyje asmens savybes. Jeigu išeina iš Dievo burnos, jis nesugrįžta bergždžias, taip kaip lietus nukritęs iš dangaus, negrįžta atgalios, bet palaisto žemę, kad ši duotų vaisių (Iz 55, 10-11). Visas tekstas PDF