.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Advento laikas yra ir laukimo ir atsivertimo laikas. Mes laukiame to, kuris pas mus jau atėjo silpnas kaip ir mes, ir kuris vėl ateis šlovingai prisikėlęs. Mes laukiame jo atėjimo tačiau ne pasyviai: kad žemiški rūpesčiai nesukliudytų pasitikti ateinantį tavo Sūnų, - sakė pradžios malda. Lotynų kalbos tekstas kalba apie skubėjimą: in tui occursum filii festinantes. Kaip piemenys, Kalėdų naktį bėgo į prakartėlę pagarbinti Jėzaus, ir kaip Zachiejus, kuris skubėjo nulipti nuo šilkmedžio, kad priimtų Viešpatį. Skubėti pasitikti ateinantį Viešpatį reiškia eiti uoliai atsivertimo keliu.
Brangūs broliai ir seserys, Bažnyčios vardu norėčiau jums palinkėti gerų naujų metų! Taip, jūs teisingai išgirdote. Nesuklydau. Nauji krikščionių liturginiai metai, Bažnyčios liturginis ciklas, prasideda ne sausio pirmą dieną, bet maždaug mėnesiu anksčiau, būtent šiandien, pirmąjį advento sekmadienį. Kiekvienais metais advento pradžia – tai lyg mūsų dvasinio gyvenimo kompiuterio pakrovimas. Bažnyčia mus ragina pabusti iš miego ir budėti, kad, šalindami visus parazitus, visas mūsų kasdieninio gyvenimo iliuzijas ir išsiblaškymus, galėtume grįžti į tikrą ir esmingiausią maldos būseną Dievo akivaizdoje. Šių Mišių Įžangos giesmė kreipia mus šia kryptimi su 24-tosios psalmės žodžiais: „Į tave, o Viešpatie, aš nuolat pakeliu savo siela“ – Ad te Domine, levavi animam meam.
Ateinančio sekmadienio (XXXII C) šv. Mišių skaitiniai iškelia dvi svarbias žmogiškos egzistencijos dimensijas: mirtį ir prisikėlimą. Pirmasis skaitinys iš antrosios Makabiejų knygos (2 Mak 7, 1-2. 9-14) iškelia stulbinančią žmogiškos mirties priėmimo drąsą iš pagrindų gaivinamą prisikėlimo vilties, kurią jau šiame gyvenime teikia tikėjimas gyvuoju, amžinuoju, nemirtingu Dievu. Antrasis skaitinys iš Luko evangelijos (Lk 20,27-38) paties Jėzaus lūpomis patvirtina mirusiųjų prisikėlimą, „juk Dievas nėra mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes visi jam gyvena“. Ši biblinė mirties ir prisikėlimo perspektyva ragina mąstyti apie žmogiškosios mirties tikrovę – absurdišką ir kartu prasmingą.
Apr 7, 2–4. 9–14: Regėjau milžinišką minią, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų.
Ps 24, 1–2. 3–4ab. 5–6. P.: Šitokie žmonės yra išsiilgę tavo, Viešpatie, veido.
1 Jn 3, 1–3: Mes matysime Dievą tokį, koks jis yra
Mt 5, 1–12a: Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje
Brangūs broliai ir seserys, Šiandien Bažnyčia vienu liturginiu šventimu iškilmingai pamini visus šventuosius.
Išm 11, 22 – 12, 2: Visų tu gailingas, nes myli štai visa, kas tik egzistuoja
Ps 145, 1–2. 8–9. 10–11. 13cd–14. P.: Dieve, mano Valdove, aš tavo vardą garbinsiu amžiais.
2 Tes 1, 11 – 2, 3a: Kristaus vardui bus garbė jumyse, o jums jame
Lk 19, 1–10: Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę
Brangūs broliai ir seserys, muitininkas Zachiejus, sakė Jėzus, „irgi yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.“ Dauguma iš mūsų yra girdėję apie šeimas, kuriose padorių ir pamaldžių tėvų mylimi bei gerai auklėjami vaikai staiga arba pamažu pasuka blogais keliais.
Iš 17, 8–13: Kol Mozė laikė rankas iškėlęs, viršų ėmė izraelitai
Ps 121, 1–2. 3–4. 5–6. 7–8. P.: Te mums padeda Viešpats, dangaus ir žemės Kūrėjas.
2 Tim 3, 14 – 4, 2: Kad Dievo žmogus taptų tobulas
Lk 18, 1–8: Dievas apgins teises savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi
Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Šiandienos Evangelija pateikia mums mokymą apie maldą. Reikia melstis, visuomet melstis, nepaliauti. Dėl Mozės maldos izraelitai nugalėjo Amaleką ir jo kariauną.
Hab 1, 2–3; 2, 2–4/ 2 Tim 1, 6–8. 13–14/ Lk 17, 5–10:
Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį…
Brangūs broliai ir seserys, šiandienos mišių skaitiniai mums kalba apie tikėjimą. Iš jų mes sužinome apie tikėjimo kilmę, apie šios dorybės prigimtį, apie tai, kad tikėjimas gali padidėti, arba, atvirkščiai, sumažėti, apie tikėjimo galią, bet ir jo neaiškumą ir, galime sakyti, dramą. Evangelijos skaitinyje mes girdėjome apaštalų prašymą: „Viešpatie, pridėk mums tikėjimo.“ Ištarti šituos žodžius – tai aiškiai parodyti, kad tikėjimas nepriklauso išskirtinai nuo žmogaus noro ir pastangų.
Mch 5, 1–4; Rom 8, 28–30; Mt 1, 1–16. 18–23
Brangūs broliai ir seserys, šiandien švenčiame Mergelės Marijos, Dievo ir mūsų motinos gimimo dieną. Džiaukimės! Marijos gimimas yra išganymo aušra, Kristaus Įsikūnijimo skelbimas ir Marijos prasidėjimo be gimtosios nuodėmės apreiškimas. Šiandien per būsimąją Dievo Motiną į pasaulį įžengė visiškai atstatyta Dievo vaikų laisvė, primenanti tą laisvę, kurią turėjo žmonijos pirmieji tėvai prieš gimtąją nuodėmę. Kiekvieno žmogaus gimimas atneša arba turėtų atnešti pasauliui daug vilties ir džiaugsmo.