.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
(Mt 11, 25-30) Ši evangelijos pagal Matą ištrauka mums perteikia Jėzaus šlovinimo maldą savo Tėvui. Po maldos, Jėzus kreipiasi į savo mokinius, tai yra į mus visus, ir juos kviečia, tuo pat metu atsiskleisdamas ir mums. Pažvelkime į šiuos tris etapus, per kuriuos Jėzus nori mus mokyti. 1. Būti tiesioginiu Jėzaus maldos savo Tėvui dalyviu visuomet yra jaudinanti akimirka. Čia kaip tik, regis, Jėzus šlovina savo Tėvą mokinių akivaizdoje. Šitaip jo malda tampa mokymu. Ko Jėzus moko? Mažutėliai, tai yra romieji ir nuolankiaširdžiai, prieš Dievą yra išskirtiniai. Kaip tik jiems Tėvas nori apsireikšti visapusiškiau ir betarpiškai.
2 Kar 4, 8–
10. 14–16a; Rom 6, 3–4. 8–11; Mt 10, 37–42„
Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs.“ Šie žodžiai yra dalis nurodymų, kuriuos šv. Mato evangelijoje Jėzus davė dvylikai apaštalų tuoj po to, kai juos pašaukė, prieš pasiųsdamas į pirmąją misiją. Čia Viešpats savo viešojoje tarnystėje pirmą kartą užsimena apie kryžių. Tik vėliau trimis skirtingomis progomis Jėzus paskelbė apie savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Tačiau apaštalai „nieko nesuprato; tos kalbos prasmė jiems liko paslėpta, ir jie nesuvokė, kas buvo sakoma“ (Lk 18, 34). Tokiu atveju teisėta paklausti, kaip apaštalai galėjo suprasti Jėzų, kai jis pirmą kartą prabilo apie kryžiaus nešimą šiandien mūsų skaitytoje ištraukoje.
Jer 20, 10–13; Rom 5, 12–15; Mt 10, 26–33
„NEBIJOKITE TŲ, KURIE ŽUDO KŪNĄ“
Brangūs broliai ir seserys, šių Mišių pirmasis skaitinys mums perteikia karštą maldą, kurią pranašas Jeremijas sukalbėjo tuo metu, kai buvo persekiojamas žiaurių bei nenumaldomų priešų. Pranašas tiesiogiai su nedorėliais nekovoja, bet prašo Viešpaties išteisinti jo bylą ir įvykdyti keršą prieš tuos, kurie stengiasi jį sunaikinti. Pilnas pasitikėjimo ir meilės, Jeremijas baigia šlovinimo ir padėkos giesme, įsitikinęs, kad Viešpats, žvelgdamas į savo tarno teisingumą ir bejėgiškumą, skubiai išvaduos jį iš priešų rankų ir visų pavojų.
Brangūs broliai ir seserys, jūs beveik visi žinote, kad Lietuvos ir daugelio kitų šalių parapijose Kristaus Žengimo į Dangų iškilmė yra perkeliama į šį sekmadienį. O mūsų vienuolyne pagal seną visuotinės Bažnyčios praktiką bei Apaštalų darbų knygos chronologiją, atitinkančią tradiciją, šis didelis Viešpaties gyvenimo įvykis jau buvo švenčiamas praeitą ketvirtadienį, lygiai 40 dienų po Kristaus prisikėlimo Velykų sekmadienį. Mūsų liturgija šiandien primena ir sudabartina devynių dienų laikotarpį nuo Šeštinių iki Sekminių. Šis laikotarpis yra labai svarbus, nes jis veda mus į paskutinį išganymo istorijos etapą, į Bažnyčios laiką.
“Tikite Dievą – tikėkite ir mane“. Brangūs broliai ir seserys, joks žmogiškas mokytojas, ganytojas ar pranašas negalėtų taip kalbėti. Tai būtų klaidinga pretenzija, pavojinga, beprotiška iliuzija. Tačiau, nepaisant savo menko supratimo, mokiniai instinktyviai nujautė, kad Jėzus yra vertas visiško pasitikėjimo. Dėl pačių jo darbų jie galėjo tikėti, kad Jėzus ateina iš Dievo, ir kad dangiškasis Tėvas pilnai veikia jame. Gyvendamas žemėje, Jėzus darė darbus, kurių niekas kitas nėra daręs. Jis atleido žmonėms jų nuodėmes, prikėlė mirusius, paskutinės vakarienės metu jau davė mokiniams savo kūną ir kraują, kuriuos vėliau paaukos ant kryžiaus už visų žmonių išganymą.
Brangūs broliai ir seserys, Kristus prisikėlė! Mūsų Motina Bažnyčia mus užvedė į liturginių metų viršūnę. Stovėdami ant šios viršūnės, visi esame kviečiami išgyventi Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinį. Šis išgyvenimas yra itin svarbus, nes būtent iš jo išteka ir į jį suteka visas mūsų krikščioniškas gyvenimas. Kad tikrai tai išgyventume, mums svarbu, kad kartu su visa Bažnyčia išpažintume šio slėpinio ir sykiu mūsų tikėjimo pamatinį branduolį – Kristus už mus paragavo mirties ir už mus prisikėlė. Dėl liturginių apeigų mes galime šią tikrovę išgyventi šiandien, dabar, o išgyventi šią tikrovę dabar – tai sykiu ir patirti išganymą dabartyje.
Brangūs broliai ir seserys, šiemet gavėnios laikotarpiu liturgija mums pateikia tris ilgas ištraukas, skirtas buvusiam, šiam ir kitam sekmadieniui, iš Evangelijos pagal Joną. Šie trys epizodai sudaro pagrindines gavėnios katechezes apie krikštą. Jie yra nepakeičiamos vertės ruošiant ne tik katechumenus priimti krikštą, bet ir mus visus, Dievo tautą, Velykų naktį kartu su pakrikštijamaisiais atnaujinančius savo krikšto pažadus. Per gavėnią Bažnyčios liturgija ir šv. Benedikto Regula ragina mus giliau susipažinti su malone, dovanota mums Kristuje.
Savo pontifikato pradžioje mūsų Popiežius Pranciškus rašė: „Evangelijos džiaugsmo, evangelii gaudium, prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų. Tie, kurie leidžiasi būti jo išgelbėjami, yra išlaisvinami iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės. Džiaugsmas visada gimsta ir atgimsta su Jėzumi Kristumi“. Brangūs broliai ir seserys, ką tik girdėtas evangelijos pagal Joną epizodas puikiai išreiškia evangelijos džiaugsmą, evangelii gaudium, džiaugsmą Kristaus ir visų tų, kurie jo vardu neša kitiems gerąją naujieną, džiaugsmą ir tų, kurie ją priima.