.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Maldauti su ašaromis ir džiūgauti Šventojoje Dvasioje – tokia turi būti visą laiką, ir ypač per Gavėnią, mūsų dvasinio gyvenimo nuostata. Gavėnia yra atsivertimo, apsivalymo ir dvasinės šviesos kelionė dykumoje. Kasmet šis šventas liturginių metų laikas, sakytumėm, dabartinio gyvenimo atvaizdas ir simbolis, primena mūsų žmogiškos egzistencijos tikrovę – šiame pasaulyje mes išgyvename tremtį, ir sykiu nurodo pagrindinį tikslą – atgaila ir dideliu ilgesiu keliaujame paskui savo vadovą ir Išganytoją Jėzų iki jo Kryžiaus mirties ir prisikėlimo.
Prislėgti žmogiškos silpnybės ir pasaulio nuodėmės pasekmių, apsupti visokių išbandymų, gundymų ir kovų, mes keliaujame ne tik į Velykų liturginę šventę, bet ir į Amžinąsias Velykas, į savo tikrąją tėvynę.
Brangūs broliai ir seserys, Atsimainymo akimirką Jėzaus kūnas ėmė spinduliuoti Dievo šlovę. Tai ta galinga šlovė, kurią Sūnus turėjo prieš pasaulio įkūrimą. Tai šlovė, kuri vėliau ne tik prikels Jėzų iš numirusiųjų trečiąją dieną, bet ir pasaulio pabaigoje pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į Viešpaties Jėzaus garbingą kūną. Juk jeigu mes tampame dabar panašūs į Kristaus tarnus, nuolat sekame Jėzų jo klusnumo, nusižeminimo ir nesavanaudiškos meilės pavyzdžiu, amžinajame gyvenime būsime Kristaus šlovingi nariai, kurie regėjimo ant Taboro kalno metu buvo pavaizduoti su dieviškosios šviesos atmainytais Viešpaties drabužiais.
Brangūs Broliai ir Seserys, senovės patarlė sako: „Kai tau viskas gerai sekasi ir tu esi laimingas, aplink tave yra didelis draugų būrys, bet jeigu tave užklumpa nelaimė ir niūrūs laikai, tuomet tu pasilieki vienas.“ Šią patarlę aš norėčiau pritaikyti kiekvieno mūsų santykiui su Dievu, su Kristumi. Iš tiesų, yra lengva būti su Jėzumi tuomet, kada jis stebuklingai paverčia vandenį vynu per vestuvių pokylį Galilėjos Kanoje, linksma klausytis jo žodžių už vaišių stalo drauge su muitininkais, taip pat ir valgyti jo padaugintą duoną, už kurią nereikėjo dirbti, gera būti šalia Jėzaus ant Taboro kalno, kur suspindi jo dieviškumas, kur yra aiškiai girdimas dangiškojo Tėvo balsas.
Šv. Mišių liturginiai skaitiniai
Brangūs broliai ir seserys, savo viešosios veiklos pradžioje, pirmą kartą įžengęs į Kafarnaumo sinagogą šabo dieną, Jėzus paskelbė Dievo žodį su stebinančia galia ir išvadavo vieną žmogų iš demono nelaisvės. Po pamaldų su savo pirmais neseniai išrinktais mokiniais Viešpats atėjo į Petro namus. Kristus atėjo į namus to, ant kurio tikėjimo jis ketino pastatyti savo namus – savo Bažnyčią, Dievo vaikų, gyvenančių bendrystėje su Tėvu, buveinę. Tai buveinė, kuriai buvo lemta tapti maldos ir vilties namais visoms tautoms. Izraelyje, šabo dieną vyrams grįžus iš sinagogos, paprastai žmonos arba namų šeimininkės jiems tarnaudavo, pateikdamos geresnius savaitės pietus, kurie žydų buvo laikomi svarbia religine apeiga.
Broliai ir seserys, šių Mišių evangelijos ištrauka yra ilga, pažįstama ir mylima. Kunigo iš Mišiolo perskaitytas paraginimas ją pakankamai paaiškina, o žvakių šventinimo apeigos ir procesija sudabartina jos slėpinį. Tačiau manęs paprašė trumpai priminti, kad Popiežius Pranciškus paskelbė šiuos metus pašvęstojo gyvenimo metais ir, kad šiandien ypatingai mes švenčiame pašvęstojo gyvenimo dieną. Tai gyvenimas pagal tris evangelinius patarimus: skaistybę, klusnumą ir neturtą. Pašvęstajame gyvenime šie patarimai tapo įžadais, duodančiais jų gyvenimui struktūrą, leidžiančią pamažu išsilaisvinti iš žemiškų rūpesčių, radikaliau mylėti Dievą ir tarnauti artimui. Vienuoliai nėra geresni arba stipresni už kitus žmones.
Šv. Mišių liturginiai skaitiniai
Šio sekmadienio skaitiniai kalba apie tris skirtingus pasaulius. Šv. Paulius kalba apie praeinantį šio pasaulio pavidalą. Tai yra regimasis pasaulis – Dievo įkurta visata su visa žmonija. Apie šį pasaulį Jėzus kalba prašydamas Tėvą dėl mokinių: Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio... Šis pasaulis toks, kokį jį matome, praeis. Dangūs suirs liepsnose ir elementai sutirps iš karščio! Skaitome antrame Petro laiške. Pirmame skaitinyje pranašas Jona aprašo kitą pasaulį.
Brangūs broliai ir seserys, Kalėdų laikas oficialiai pasibaigė Kristaus Krikšto švente praėjusį sekmadienį. Tačiau šiandienos liturgija mus toliau kviečia apmąstyti Dievo Sūnaus Įsikūnijimo slėpinį ir tai, ką jis atnešė. Šiandien įžangos ir atnašų giesmės, paimtos iš 65 psalmės, ragina visą žemę garbinti ir šlovinti Dievą, tapusį žmogumi. Beveik visos pirmų penkių eilinių savaičių Mišių choralo giesmės, sukurtos laikui „po Viešpaties Apreiškimo“, sudaro puikų Viešpaties garbinimo ir šlovinimo koncertą.
Gimdamas iš Mergelės Marijos neregimas Dievo Sūnus prisiėmė sukurtą žmogiškąją prigimtį į savo asmens vienybę ir tapo regimu žmogumi. Štai kodėl nebijodami stabmeldystės galime jį pagarbinti, šlovinti ir vaizduoti tapyboje. Jėzus Kristus yra tobulas Dievo apreiškimas ir pasaulio atnaujinimo bei šventumo šaltinis.
Brangūs broliai ir seserys, šį sekmadienį Lietuvos parapijose švenčiama viena iš svarbiausių liturginių metų švenčių – Viešpaties Apreiškimo arba Trijų Karalių Iškilmė. Palendriuose mes ją švęsime ateinantį antradienį, sausio 6 dieną, kuri yra šios šventės oficiali bei tradicinė data.Tikiuosi, kad nei vienas iš jūsų, kurie atvykote pas mus šįryt nesijaučia dėl to nusivylęs, tarsi būtumėte praleidę svarbią šventę. Per visą šv. Kalėdų laikotarpį mes nuolat turime prieš akis Įsikūnijusį Dievo Sūnų. Tikėjimo šviesoje mes galime jį kontempliuoti ir garbinti, kaip kadaise tai darė iš Rytų atvykę Išminčiai. Ir nors mūsų tikėjimas, tikriausiai, nėra uolesnis už Išminčių tikėjimą, mūsiškis yra aiškesnis ir tikslesnis. Išminčiai ėmė ieškoti Izraelio Mesijo šio pasaulio tamsybėse savo grynai žmogiška išmintimi.
