.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Kalėdų nakties mišios. (2013 A). Šv. Mišių skaitiniai.
Homilija
Giedokite Viešpačiui naują giesmę – Cantate Domino canticum novum. Brangūs broliai ir seserys, Kristus yra šios naujos giesmės įsikūnijimas, pagrindinis jos kantorius bei mokytojas. Šią naktį mūsų pasaulyje gimė Amžinasis Dievo Sūnus tapęs žmogumi, mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Jis yra mūsų gelbėtojas, naujasis Adomas, naujasis žmogus. Su juo gimė ir nauja giesmė, kuri iki tol niekada nebuvo girdėta žemėje. Amžinybėje, Švenčiausiosios Trejybės viduje, Tėvas ir Sūnus nuolat gieda vienas kitam meilės, šlovės bei gyvybės giesmę. Ši giesmė nuolat giedama Šventojoje Dvasioje, kuri jai duoda jos ritmą. Bet dabar toji dangiška, dieviška, neapsakoma giesmė aidi žemėje Kristaus kūne, kur ji gražiai ir harmoningai dera su natomis kylančiomis iš mūsų ištremtos, sužeistos žmonijos.
Šv. Mišių liturginiai skaitiniai
Šiandien mums gimė kūdikis! Brangūs broliai ir seserys, per piemenėlių ir Kalėdų Ryto Mišias mes džiaugsmingai ir švelniai priėmėme Kristaus gimimą kaip istorinį įvykį. O dabar, Kalėdų dienos Mišiose, bažnyčia siekia mus vesti į Viešpaties Įsikūnijimo slėpinio širdį. Nuostabi šios dienos įžangos giesmė „Puer natus est nobis“, paimta iš Izaijo knygos, kartu su kitais šių Mišių tekstais puikiai rodo, kad naujasis Jėzaus Kristaus gimimas kūne, atskleidžia jo kilmę kaip Dievo Sūnaus Trejybėje, ir jo misiją mus apreikšti savo Tėvą ir vesti mus į tobulą bendrystę su Juo. Puer natus est nobis – „Mums gimė kūdikis, ir Sūnus mums yra duotas; jo valdžios ženklas yra ant jo peties, ir jis vadinsis didžiojo užmojo angelas"- tai reiškia, didžiojo Dievo plano pasiuntinys arba skelbėjas.
Šv. Mišių liturginiai skaitiniai
Kalėdų nakties mišios Tauta, gyvenusi tamsoje, išvydo didžią šviesą. Imperatoriaus Augusto laikais, Izaijo išpranaušauta šviesa sušvito Betliejaus danguje. O Viešpaties šlovės šviesos liudytojai buvo tik paprasti piemenys, kurie pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą.... Šiąnakt, mes taip pat atvykome budėti ir švęsti gimimą to, kuris yra žmonių šviesa, Mesijas, mūsų Išganytojas ir Viešpats. Šiandien, artėjant šventėms visur žiba daug šviesų. Tačiau atrodo, kad daugybė žmonių, kaip skaitome Pakartoto Įstatymo knygoje, net vidudienį eina apgraibomis kaip aklas tamsoje, bet savo kelio nesuranda. (Įst. 28, 28)
Šv. Mišių liturginiai skaitiniai
Viešpats tau praneša, kad pats tau namus pastatysiąs ...
Brangūs broliai ir seserys, šiandienos pirmasis Mišių skaitinys, paimtas iš Samuelio knygos, mus skatina susimąstyti apie Dievo išganingąjį planą istorijoje, apie karaliui Dovydui duotąjį Dievo pažadą, kuris atveria duris vilčiai, ir apie Dievo buveinę, arba dar kitaip – jo palapinę tarp žmonių. Ir iš kitos pusės, karaliuje Dovyde mes regime žmogaus pastangas ir troškimus įtikti Dievui, jam tarnauti ir nuolatos jį turėti šalia. Anot karaliaus Dovydo, yra labai ryškus skirtumas tarp jo karališkų rūmų, pastatytų iš kedro, ir Susitikimo palapinės, kurioje buvo laikoma Dievo skrynia.
Brangūs broliai ir seserys, šiandien su dideliu džiaugsmu mes švenčiame Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmę. Minime dieną, kai Marijos siela buvo Dievo rankų sukurta, kai ji buvo pradėta, kaip Joakimo ir Onos – dviejų nuolankių Viešpaties varguolių izraeliečių – žmogiškos meilės vaisius.
Marijai atėjus į pasaulį, ji buvo tobulai graži ir šventa „tota pulchra“, kaip giedame liturgijoje. Ją matydami, jos tėvai ir artimieji tikriausiai buvo nustebę ir susižavėję, bet negalėjo suvokti išskirtinio kūdikio šventumo ir gražumo priežasties. Kai mergaitei sukako 13 ar 14 metų ir kai ji buvo susižadėjusi su šv. Juozapu, angelas ja aplankė ir apreiškė jai slėpinį.
Budėkite, nes nežinote, kada grįš namų šeimininkas. Brangūs broliai ir seserys, Šiandieną mes pradedame naujus liturginius metus. Ir vėl. Galima pagalvoti, jog buvo teisus vienas Senojo Testamento įkvėptųjų autorių, Koheletas, kuris kalbėjo: Kas buvo, vėl bus; kas įvyko, vėl įvyks. Po saule nėra nieko nauja! (Koh 1, 9)
Tačiau iš tikrųjų tokie Koheleto žodžiai yra tik slaptas provokuojantis klausimas: koks yra tavo gyvenimas: ar jis tėra tik uždaras nuolatos pasikartojantis ciklas, ar jis turi prasmę, kryptingumą ir tokiu būdu pažadina viltį? Krikščioniui laikas nėra įkalinantis cikliškumas, uždaras nesibaigiantis ratas, bet jis turi kryptį, taip pat turi savo palankius momentus, savo pilnatvę ir pabaigą.
„Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę.“ Brangūs broliai ir seserys! Mes žinome, kad nuo amžinybės, dar prieš pasaulio sukūrimą, Dievas Tėvas paskyrė mus tapti įvaikiais jo vieninteliame mylimajame Sūnuje.
Nuo pat pradžios dangaus karalystė mums yra paruošta. Visi žmonės yra pašaukti įžengti į ją. Amžinoji ugnis yra prirengta ne mums, bet tik šėtonui ir jo angelams, dvasinėms būtybėms, kurios pradžioje puikybe ir pavydu atmetė Dievo, kuris nusprendė pakviesti žmoniją dalyvauti jo gyvenime, užmojį.
II Mišių skaitiniai ir homilija.
Brangūs broliai ir seserys, Vakar mes šventėme Visų Šventųjų iškilmę, o šiandien, Vėlinių dieną, mūsų dėmesys ir malda ypatingu būdu apglėbia mūsų tikėjimo brolius ir seseris, kurie jau užbaigė savo žemiškąją kelionę. Labai nuosekliai liturginis šventimas ir maldos nuotaika iš iškilmingos Dievo adoracijos ir šventųjų pagerbimo pereina į užtarimo maldą už tuos, kurie mūsų priešakyje iškeliavo į amžinybę.
Tačiau nežiūrint to, kad skiriasi liturginio drabužio spalva ir nuotaika, vis gi, tiek vakar, tiek šiandien mes gyvai išreiškiame mūsų tikėjimą į šventųjų bendravimą. „Šventųjų bendravimas“, kurį mes tikėjimo simbolyje išpažįstame, yra mus supanti ir nuolatos besivystanti tikrovė, kuri pasieks savo tobulumą tuomet, kada mes regėsime Dievą veidas į veidą.