.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Švč. Trejybės sekmadienis (2014 A)
Šv. Mišių skaitiniai ir homilija
Tikime į vieną Dievą, Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai, Dievui, kuris yra, kuris buvo, ir kuris ateina per amžius.
Brangūs Broliai ir Seserys, neretai manoma, kad kalbėti apie Švenčiausiąją Trejybę yra ne tik sudėtinga, bet ir pavojinga bei rizikinga užduotis. Neseniai vienas kunigas pasakė : „Neišvengiamai reikia kalbėti apie Švenčiausiąją Trejybę bent kartą per metus, Trejybės sekmadienį, ir tai visų metų pats sunkiausias pamokslas. Viena vertus, bandydamas kažkaip paaiškinti, kad trys skirtingi dieviškieji asmenys yra vienas Dievas, bijai papiktinti teologus, netyčia nenukrisdamas į kokią ereziją. Kita vertus, esi įsitikinęs, nesvarbu ką besakytum, eiliniai tikintieji nieko nesupras, viskas jiems atrodys neįdomu ir nuobodu“.
Kristaus Žengimo į dangų iškilmė, kurią mes vienuolyne šventėme praeitą ketvirtadienį ir kuri yra švenčiama šiandien Lietuvos parapijose, veda mus į paskutinį išganymo istorijos etapą žemėje. Kaip teigia Apaštalų darbų knyga, 40 dienų po Velykų sekmadienio Jėzus, kaip žmogus, po prisikėlimo daugelį kartu savo mokiniams pasirodęs gyvas, yra galutinai paimtas į Dievo šlovę, atsisėdo Tėvo dešinėje ir yra vainikuotas dangiškąja garbe. Pasiekęs dieviškuosius debesis, jis dingo iš mokinių akių ir paprastu kūnišku pavidalu jis nebebendraus su jais. Nuo šiol jis pasirodys tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, šv. Pauliui su visa savo galinga šlove. Tačiau Kristus neapleido savo mokinių. Dangaus šventykloje jis nuolat užtaria net tik juos, bet ir visą žmoniją, pristatydamas Tėvui savo paaukotą ant kryžiaus kūną. Kristui įžengus į dangų, susiformavo dabartinė Bažnyčia, kuri anksčiau egzistavo Izraelio tautoje ir Jėzaus pirmų mokinių būryje. Ji atgimė ir įgavo savo galutinį pavidalą – tai Kristaus mistinis kūnas. Jėzus, kuris yra jos galva, jau karaliauja danguje. O dabar keliaujantys žemėje Kristaus nariai turi aktyviai bendradarbiauti su Viešpačiu, skleisdami Evangeliją ir Dievo malonę tarp žmonių.
Šv. Mišių liturginiai skaitiniai
„Štaĩ Diẽvo Avinė̃lis“, – sãko kùnigas kiekvíeną diẽną Mišiosè priẽš komùniją. Õ Krìstus sãko: „Àš esù geràsis piemuõ, geràsis arbà gražùsis ganýtojas.“ Jė́zus yrà ir avinė̃lis, ir̃ piemuõ. Ir̃ mẽs, brángūs bróliai ir̃ sẽserys, būdamì Krìstaus mokiniaĩ, ẽsame rãginami juõ sèkti, tapti nè tìk avinė̃liais, bèt kiekvíenas savù būdù ir̃ piemenimìs sàvo bróliams ir̃ seserims.
Senajamè Testamentè Diẽvas pažadė́jo pasių̃sti mesijiniais laikaĩs ištìkimą ganýtoją ìš Dóvydo giminė̃s, kurìs ganýtų taũtą teisingumù. Jė́zus bùvo vieniñtelis, kurìs galė́jo tóbulai atlìkti šį̃ vaĩdmenį. Kaĩp jìs pàts sãko Evangèlijoje: „Àš esù geràsis arbà gražùsis (graĩkiškas žõdis kalos tùri abì prasmès) piemuõ.“
Brangūs broliai ir seserys, šiandienos Mišių skaitiniai mums leidžia iš arčiau pažvelgti ir apmąstyti tikėjimo dorybės prigimtį, jos kilmę ir vaisius žmogaus gyvenime.
Evangelijos skaitinys mums nupiešia pabūgusių apaštalų sceną, kaip jie visi susirinkę draugėn aptarinėjo visus netolimos praeities įvykius: jiems netikėtą Jėzaus, jų Mokytojo, kančią ir mirtį, po to – tuščią jo kapą, moterų liudijimus Kristų regėjus prisikėlusį, galiausiai, pasakojimą sugrįžusių iš Emauso mokinių, kurie tvirtino atpažinę Jėzų, kai jis laužė duoną.
Tačiau, regis, kad iš visų šių įvykių ir pasakojimų, sudėtų į vieną krūvą, apaštalams nepajėgia užsižiebti tikėjimo kibirkštis.
Evangelijos skaitinio pabaiga keista. Šventos moterys, Kristaus mokinės, atėjusios su juo iš Galilėjos, pašauktos būti apaštalų apaštalais, pamatė Jėzaus kapą tuščią, pamatė ir angelą, girdėjo jį skelbiant prisikėlimo žinią. Bet „išėjo, skubiai nubėgo ir nieko niekam nepasakė. Nes jos buvo persigandusios“. Ir viskas. Taškas! Taip baigiasi Morkaus autentiškas tekstas, kuris tikriausia mums perduoda apaštalo Petro Romoje išdėstytą katechezę.
Regis, ūmai dingo Evangelii Gaudium, dingo džiaugsmas, drąsa ir pasitikėjimas skelbti Evangeliją. Visgi Geroji Naujiena apie Kristaus prisikėlimą yra nuo pradžios iki pabaigos šių Velynakčio pamaldų leitmotyvas. Kai buvo uždegta Velykinė Žvakė, mes tarsi matėme ir pajutome širdyje prisikeliančio Kristaus šviesą.
Šiandieną, Didžiuoju Ketvirtadieniu, mes pradedame Velykų tridienį, kuris tikrovėje gali būti suprastas kaip viena diena – „Viešpaties diena“, apie kurią pranašavo Senojo Testamento pranašai. Šis Velykų tridienis, iš tiesų, yra mūsų atpirkimo slėpinio plėtotė laike, išganymo įvykių sulėtintas pristatymas, kadangi šis slėpinys pranoksta žmogaus supratimą ir kasdienę patirtį. Šių šventų dienų įvykiai yra tokie žadą atimantys, kad kiekvienam tikinčiajam, o kartu ir visai Bažnyčiai tinka Jėzaus žodžiai pasakyti Petrui: Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi. Dėl to šis laikas ir yra apvaizdingai skirtas tam, kas mes drauge su Bažnyčia stengtumėmės, su Dievo pagalba, labiau įsigilinti į Jėzaus veiksmus ir žodžius, kuriuose buvo amžinybės ir išganymo įkrova.
Šv. Mišių skaitiniai ir homilija
Brangūs Broliai ir Seserys, šiandien mes išgyvename dvi paskutines Viešpaties Jėzaus keliones šioje žemėje. Pirmoji buvo lengva ir džiaugsminga, patraukusi daug sekėjų. Antroji - sunki, net be galo skausminga, atlikta vien tik Jėzaus. Iškilmingas įžengimas į Jeruzalę, kurį mes sudabartinome liturgijos pradžioje, įvyko didelio entuziazmo bei vilties atmosferoje. Po ilgio laiko, kai Jėzus drausdavo visiems skelbti, kad jis yra Mesijas, Viešpats pagaliau ėmė atvirai reikštis Izraelio pateptuoju Karaliumi ir leisti kitiems tai viešai pripažinti.
Brangūs broliai ir seserys, šiandienos visi Mišių skaitiniai mums kalba apie mirtį, prisikėlimą ir gyvenimą, tačiau kiekvienas skaitinys tai daro iš skirtingos perspektyvos. Ištrauka iš pranašo Ezechielio knygos anuometiniame kontekste tiesiogiai nekalbėjo apie mirusiųjų prisikėlimą, bet paaiškino pranašo turėtą viziją.
Išties dvasioje jis regėjo slėnį, pilną perdžiūvusių kaulų, kurie po to atgyja, kada Dievas į juos įpučia savo dvasią. Viešpats išaiškina Ezechieliui matytą viziją, sakydamas, kad tie išdžiūvę kaulai vaizdžiai simbolizavo visus Izraelio namus. Tuomet dažnų sukrėtimų ir išbandymų prislėgtos Dievo tautos gyvenimas labiau panašėjo negyvėlio, kuriam nėra jokios vilties, būklę.
