.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Kalėdų dienos Mišios. (2013 A) Šv. Mišių skaitniai Iz 52, 7–10; Žyd 1, 1–6; Jn 1, 1–5. (6–8). 9–14. (15–18)
Homilija
"Mums kūdikis gimė, Sūnus mums duotas“. Šiandien su šventuoju Pauliumi mes sušunkame iš džiaugsmo : „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie jį myli“ (1 Ko. 2,9). Taip, kas buvo neįsivaizduojama, tai tikrai įvyko Judėjos Betliejuje, prieš du tūkstančius metų. Viešpats Dievas, visatos Karalius, dangaus ir žemės Kūrėjas tapo vienu iš mūsų. „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Šiandien švenčiame gimimą to, kuris yra antrasis Šventosios Trejybės Asmuo, nuo amžių Dievas iš Dievo, kuris dabar sėdi Tėvo dešinėje, ir tuo pačiu metu pasilieka Bažnyčioje besimeldžiančioje ir švenčiančioje Eucharistiją. Šis kūdikis yra gyvybė, jis yra gyvybės, šviesos ir visų būtybių šaltinis. „šiandien didinga šviesa nužengė žemėn, Alleluia “.
IV Advento Sekmadienis (2013 A) Iz 7, 10–14; Rom 1, 1–7; Mt 1, 18–24
Homilija
Brangūs broliai ir seserys, penktadienį mes girdėjome Švento Luko pasakojimą apie Apreiškimą Marijai, o šiandienos liturgijoje ką tik išgirdome Švento Mato pateiktą Apreiškimą Juozapui. Kartais sakoma, kad pirminis Švento Luko pasakojimo šaltinis yra pati Marija, tuo tarpu Matas tiesiogiai remiasi Juozapo liudijimu. Jeigu tai tiesa, šių dviejų epizodų palyginimas leidžia suprasti, kad Marija ir Juozapas neaptarinėjo vienas su kitu Apreiškimo šiam įvykus, ir dar bent keletą mėnesių po to. Tai išskirtinai svarbus faktas: Marija ir Juozapas turėjo atskirai priimti iš Dievo Įsikūnijimo slėpinį ir kiekvienas atskirai turėjo atlikti tikėjimo aktą. Būtent šis tikėjimo aktas sutvirtins jųdviejų santuokinę sąjungą ir pakels ją į aukštesnį lygį, įgalindamas juos bendradarbiauti, išnešiojant ir auklėjant Mesiją, Dievo Sūnų, tapusį žmogumi.
Šiandien, dauguma mokslininkų mano, kad mūsų dabartinis pasaulis yra vadinamo „big bang“, didžiulio pradinio sprogimo rezultatas. Pagal šią teoriją, labai karštas ir tankiai sukoncentruotas medžiagos branduolys sprogo prieš maždaug 13 milijardų metų. Nuo tada sprogimo stumiamos dalelės sparčiai tolsta nuo savo kilmės vietos, sukeldamos visatos plėtimąsi erdvėje. Iš to palaipsniui atsirado visos žvaigždės, planetos, ir tarp jų, žinoma, mūsų žemė, kurioje įvyko visų gyvųjų medžiagų vystymasis, nuo pirmųjų vienos ląstelės augalų bei gyvūnų iki žmogaus kūno. Reikia pabrėžti, kad ši teorija neturėtų būti laikoma „būdo, kuriuo Dievas sukūrė pasaulį“ paaiškinimu.
II Advento sekmadienis (A metai) Iz 11,1-10; Rom 15,4-9; Mt 3,1-12
Homilija
Naujieji liturginiai metai, kurių antrąjį sekmadienį mes šiandien švenčiame, prasideda paraginimu budėti. Praeitos savaitės evangelijoje Kristus į mus kreipėsi žodžiais: „Būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite“ (Mt 24, 44). Šiandienos evangelijoje Jonas Krikštytojas dar primygtiniau ragina: „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė ... Štai po manęs jau ateina tas, kurio rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“.
I Advento sekmadienis (A metai) Iz 2, 1–5 Rom 13, 11–14 Mt 24, 37–44
Homilia
Šiandien prasidėda nauji liturginiai metai. Šį pirmąjį Advento sekmadienį Bažnyčia kviečia mus stoti į kelią. :„Ateikite! Mes žengiame į Viešpaties kalną“. Jau aštuntame amžiuje prieš Kristų pranašas Izaijas skelbė mesijinius laikus. Šie prasidėjo gimus Jėzui, nusižeminusiam Emanueliui, kuris yra „Dievas su mumis“. Tai reiškia, kad Viešpats jau atėjo : kaip tik šį įvykį švęsime per Kalėdas. Bet Viešpats ateina į mūsų tarpą ir šiandien, „čia ir dabar“, kaip Jis pažadėjo savo mokiniams : „Štai esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). O Izaijo pranašystė pilnai išsipildys laikų pabaigoje, kai Žmogaus Sūnus grįš šlovėje „spręsti ginčus tarp tautų, ir sudrausminti daugybę genčių“. Tačiau pranašo balsu Dievas kreipiasi ir į mus šiandien, laikotarpyje tarp „jau“ ir „dar ne“.
XXXIII (33) eilinis sekmadienis C metai.
Šv. Mišių skaitiniai Mal 3, 19–20; 2 Tes 3, 7–12; Lk 21, 5–19
Homilija
Brangūs Broliai ir Seserys, šiandieną mes švenčiame XXXIII eilinio laiko sekmadienį, kuris yra priešpaskutinis šio liturginio laiko sekmadienis, kurį kitą savaitę apvainikuos Kristaus Karaliaus, Visatos Valdovo iškilmė. Jeigu kiekvieno sekmadienio skaitiniai leidžia išskirti vieną ar kitą pagrindinę, juos apvienijančią, mintį, taip apie šio sekmadienio skaitinius galima pasakyti, jog jie siekia atskleisti ir parodyti pasaulio istorijos kryptingumą ir tikslingumą, o kartu ir jos didžiojo etapo pabaigą, kuri sutaps su antruoju Kristaus atėjimu. Tokiu būdu tarp liturginio laiko ir pasaulio istorijos yra glaudus ryšys: kaip liturginiai metai baigiasi Kristaus Karaliaus iškilme, taip ir šis dabartinis visų laikų žmonijos istorijos etapas baigsis, pranašo žodžiais tariant, Viešpaties Dienos atėjimu, kada bus pilnai įgyvendinamas Viešpaties teismas ir išgelbėjimas.
XXXII (32) eilinis sekmadienis.
Šv. Mišių liturginiai skaitiniai 2 Mak 7, 1–2. 9–14 2 Tes 2, 16–3, 5 Lk 20, 27–38
Homilija
Mielì bróliai ir̃ sẽserys, pirmame šių̃ mišių̃ skaitinyje, antràsis ìš septynių̃ brólių niekìngam karãliui sãko: „Tù àtimi mùms dabartìnį gyvẽnimą; tačiaũ pasáulio Karãlius mùs, mìrusius dė̃l Dievo įstãtymų, prikel̃s amžinájam gyvẽnimui“. Šìtokiu būdù, kártu sù sàvo mótina ir̃ bróliais jìs patvìrtina sàvo tikė́jimą prisikėlimù. Dár priẽš Jė́zaus prisikėlìmą daũg žỹdų tikė́jo mìrusiųjų prisikėlimù taĩp, kàd galė́jo atidúoti sàvo gyvýbę kankinỹstės būdu. Tačiaũ nè visì žỹdai tuõ tikė́jo. Taĩ paródo sadukiejai, kuriẽ prasimanė móters sù septyniaĩs výrais istòriją, kàd išjuõktų jų̃ neĩgiamą tikė́jimą. Tuõ tárpu mẽs netrùkus giedósime: „Tikiù kū́no ìš numìrusiųjų prisikėlìmą“.
Ateinančio (XXXII) sekmadienio liturginiuose šv. Mišių tekstuose galima įžvelgti tris temas, kurios padeda pasiruošti šventimui. Jos yra tokios: 1) Prašymas Dievo apsaugoti nuo dabartinio gyvenimo pavojų, 2) Dievo išklausymas ir 3) jau įgyta amžinojo gyvenimo viltis.
Prašymas Dievo apsaugoti nuo dabartinio gyvenimo pavojų
Šv. Mišių pradžioje psalmistas prašo, kad jo malda pasiektų Dievą ir kad šis išgirstų jo „graudųjį šauksmą". Šventimas prasideda prašymu būti išklausytam Dievo (Įž. prieg.). Toliau visa Bažnyčia prašo Dievą „pašalinti kliūtis iš išganymo kelio“ (Pradž. mald.). Ypač daug prašymų išreiškia atliepiamoji psalmė. Psalmistas prašo Viešpaties paklausyti jo – „tiesiojo skundo“, pamatyti, kaip jis „maldauja“, įsakmiai prašo, kad Dievo ausys jo maldą išgirstų, jis nori žingsniuoti Dievo takais, „kad nesukluptų“, vėl prašo „išklausyti“, kai jis šaukiasi, dar kartą siekia, kad Viešpaties ausys jį išgirstų, idant jis būtų saugus „kaip akies lėlytė“ ir paslėptas po Dievo „sparnais“ (Atliep. psal.).