.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Konsekruotų Ostijų galia
XII ir XIII a. iškilo stiprus pamaldumas realiam Kristaus buvimui Eucharistijoje. Tikinčiųjų sąmonėje atsirado suvokimas, kad konsekruoti eucharistiniai pavidalai turėjo galią už Eucharistijos šventimo ribų. Vadinamos „stebuklingos ostijos“ buvo laikomos kaip relikvijos. Šios ostijos patraukdavo minias piligrimų ir buvo geras įrodymas kovojant su erezijomis, kurios neigė realų Kristaus buvimą konsekruotuose pavidaluose. Tačiau buvo ir didelių nukrypimų. Kai kur Kristaus galia ostijose buvo naudojama magijos tikslams. Tokia konsekruotų ostijų galia už liturgijos ribų buvo suvokiama ir anksčiau. Viduramžių pradžioje, keliauninkai turėjo su savimi konsekruotos duonos, kuri jiems buvo tarsi laimės nešėja.
Tikintieji įdėdavo tokios duonos į mirusiųjų karstą, idant šie galėtų saugiai patekti į dangų. Buvo pateikiama daug stebuklų, siekiant užkirsti kelią erezijoms ir ostijų naudojimą magijai. Stebuklai buvo labai įvairūs. Konsekruota duona galėjo pasrūti krauju ant altoriaus arba pavirsti kruvina mėsa. Kai pasruvęs kūnas pasilikdavo, jis tapdavo relikvija ir tapdavo piligrimų traukos vieta. Kartais, prislėgti ar apimti abejonių tikintieji išvysdavo švytinčią ostiją arba pavirtusią vaiku. Pranciškonas Antanas Paduvietis kartą atrėmė eretikus pristatydamas konsekruotą ostiją asilui, kuris tuoj pat parklupo ir ją pagarbino. Visi stebuklai su gyvūnais yra ypač įdomūs. Kai kurie stebuklai siekė atstumti prietaringą ostijų naudojimą. Keli autoriai teigia, kad viena ostija buvo pavogta iš bažnyčios ir magijos tikslams paslėpta medyje. Tačiau ten gyvenę bitės apjuosė ostiją katedros formos relikvijoriuje. Panašūs pasakojimai liudija, kaip buvo sutrukdytas konsekruotų ostijų išniekinimas, siekiant pagausinti laukų derlių.
Dvasinės komunijos praktika
Liaudies pamaldumas telkė savo dėmesį į dvasinę komuniją. Nors sakramentinė komunija apsiribojo velykine pareiga, nemažai pamaldžių asmenų, ypač moterys, troško ją priimti dažniau, net kas savaitę. Dvasios vadovai stengdavosi juos atitraukti nuo tokio familiarumo. Todėl šioje epochoje atsirado visa eilė apeigų, siekusių priimti sakramentinę komuniją kitu būdu, dar vadinamu „dvasine komunija“. Pati dažniausia šios komunijos forma, pasirodžiusi XIII a. pab., buvo per Mišias išsakyti savo maldas ir prašymus Ostijos ir taurės pakėlimo metu po konsekracijos žodžių. Buvo taip pat manoma, kad eulogijos arba palaimintos duonelės, išdalinamos po Mišių, visai tinkamu būdu atstodavo sakramentinę komuniją ir galėjo net būti naudojamos kaip viatikas, neturint konsekruotos duonos.
Kai kurie autoriai teigia, kad tikinčiųjų sąmonėje paprasčiausias palaiminimas ar net ramybės palinkėjimas galėjo atstoti sakramentinę komuniją. Dvasinės komunijos praktika buvo siūloma ypač tiems, kurie buvo per daug ligoti, kad priimtų konsekruotus pavidalus. Ši praktika plito ir dėl to, kad nemaža dalis to meto teologų tvirtino, kad per dvasinę komuniją gaunama tiek malonių, kiek per sakramentinę. XIII a. pab. pamaldumas Eucharistijai tapo alternatyva eucharistiniam šventimui. Stebuklingos Ostijos masiškai traukė piligrimus. Konsekrutuotų pavidalų laikymas tapo ne tik būtinybė viatikui, bet ir garbintina relikvija. Ostijos buvo net vagiamos, kaip ir kitos relikvijos, ir naudojamos prietarų ir magijos tikslams. Dvasinė komunija užėmė sakramentinės komunijos vietą ir tapo įprastas būdas dalyvauti Eucharistijoje.
Erezijos
Liaudies pamaldumo dėmesys realiam Kristaus Kūno ir Kraujo buvimui sakramente patyrė pasipriešinimą iš kai kurių eretinių grupių, kurios šį buvimą neigė. Vienas žymiausių eretikų buvo scholastų teologas Berangeras Turietis (Béranger de Tours). Apkaltintas šiuo neigimu, jis teigė, kad Kristus sakramente yra, tačiau ne fiziniu būdu. Nuo to laiko Berangeras tapo realaus Kristaus buvimo sakramente neigimo sinonimas. Kiti eretikai, kaip antai Pierras de Bruysas (Pierre de Bruys) tvirtino, kad Kristus tikrai susitapatino su duona ir vynu tik per pirmąją vakarienę ir niekada vėliau. Italijoje Piacenza mieste apie 1177-1185 Hughesas Speronis (Hughes Speroni) ir jo pasekėjai neigė bet kokį realų Kristaus buvimą sakramente, teigdami, kad Kristaus priėmimas tėra grynai dvasinis ir moralinis.
Buvo ir kita eretikų srovė. Šie vadinosi katarai. Jie tvirtino, kad Kristus buvo grynai dvasinė būtybė, neturėjusi kūno; todėl Eucharistijoje negali būti sudabartintas jo Kūnas ir Kraujas. O Šventraščio vietos apie šio Kūno ir Kraujo priėmimą pateiktos perkeltine prasme. Jų nuomone, jei Kristus yra sudabartinamas ant visų Europos altorių per visus amžius, ar šio Kūno nebūtų pridauginta tiek, kad dabar turėtume visą šių „Kūnų“ kalną?
Teologai tokius teiginius priėmė labai rimtai. Prasidėjo domininkonų vadovaujama Inkvizicija, taip pat prieš katarus buvo surengtas Kryžiaus žygis, kuris juos visai sužlugdė. Toks Eucharistijos tikrovės neigimas paskatino Bažnyčios teologus ir kanonistus tiksliai apibrėžti Kristaus Kūno ir Kraujo sudabartinimo aplinkybes ir formą. Šitaip XIII a. vid. aiškiai nusprendžiama, kad realų Kristų ant altoriaus sudabartina vien tik pagal galiojančias taisykles pašventintas kunigas, ištardamas konsekracijos žodžius ir turintis intenciją šią konsekraciją atlikti Bažnyčioje.
Teologija
Pirmi rimti debatai apie realų Kristaus buvimą Eucharistijos sakramente prasidėjo tuo pat metu kaip ir Grigaliaus reforma. XI a. pradžioje scholastų teologas Berangeras pasipriešino vyraujančiai Eucharistijos teologijai, kuri teigė, kad Eucharistijoje esantis Kristaus Kūnas yra tas pats, kuris gimė iš Marijos ir dabar yra danguje. Kontroversija truko 20 metų. Galiausiai pop. Leonas IX pasmerkė Berangero teiginius Romos susirinkime 1050 metais. 1054 m. Berangeras pasirašė credo tekstą, kurį surašė popiežiaus legatas Hildebrandas, būsimas pop. Grigalius VII.
1059 m. Berangeras pasirašė ir tikėjimo išpažinimą, kuris buvo labai materialistinis: „Tikras mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas, toks, kokį patiria mūsų jausmai, ne tik sakramente, bet ir tikrovėje, yra liečiamas ir sulaužomas kunigo rankomis ir sutrinamas tikinčiųjų dantimis“. Dar ilgai po Berangero mirties, kiekvienas, kuris neigė tokį realų buvimą buvo priskiriamas prie „Berangerininkų“. Debatai tarp Berangero ir tuometinių teologų neįtakojo paprastų žmonių pamaldumo, tačiau jie paskatino pirmas tikrai rimtas diskusijas per visus vėlyvuosius Viduramžius. Praktiškai visi to meto teologai dalį savo veikalų paskirdavo Eucharistijai. Manoma, kad buvo atlikta apie 300 studijų.
Vienas iš svarbiausių tuometinių debatų klausimų buvo toks: Kaip tiksliai apibrėžti procesą, kuriuo Prisikėlusio Kristaus substancija pakeičia duonos ir vyno substanciją? Manoma, kad pirmasis tinkamą sąvoką šiam procesui nusakyti XII a. eigoje surado anglų teologas Robertas Pullenas (Robert Pullen). Pirmą kartą pasirodo transsubstanciacijos sąvoka.
Šią sąvoką perėmė šv. Tomas Akvinietis, kuris pasiūlė garsiausią tuometinį paaiškinimą. Duonos ir vyno substancijos pavirsta į Kristaus Kūno ir Kraujo substanciją per tikrai substancinį perkeitimą. Duonos ir vyno esmė yra perkeičiama, tačiau jos akcidensai (erdviškumas, skonis, gendamumas, dalumas) išlieka. Kitaip tariant, jusliškai suvokiamos duonos ir vyno ypatybės šio vyksmo metu visiškai išsilaiko. Šv. Tomas buvo ir vienas iš retų to meto teologų, kuris teigė, kad sakramentinės komunijos priėmimas yra būtinas išganymui.
Br. Lukas Skroblas OSB