.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Apaštališkoji Tradicija
(žr. 7 straips. Šv. Justino liudijimas). Po šv. Justino patikimiausias dokumentas apie eucharistijos šventimą pirmųjų amžių Bažnyčioje yra Ipolito Romiečio Apaštališkoji Tradicija. Jau dokumento pavadinimas parodo, kad autorius siekė perteikti ateinančioms kartoms tai, kas kyla iš „apaštalų“. Nesiekdamas būti novatoriumi, jis lieka ištikimas jau paskelbtai doktrinai ir praktikoms. Dokumentas Apaštalų Tradicija surinko pačias bendriausias ir visuotiniausias bažnytines taisykles. Tai kanonų teisės ir liturginių knygų užuomazga, padariusi didelę įtaką Bažnyčios institucijoms. Per ateinančius du amžius šis leidinys bus perrašomas, pertvarkomas, papildomas, visuomet remiantis apaštalų autoritetu.
Pati Ipolito asmenybė yra miglota. XVI a. Romoje buvo atrasta statula, kuri buvo priskirta rašytojui Ipolitui. Ant statulos cokolio buvo užrašyta jo kūrinys Apaštalų Tradicija. Šiandien tikima, kad Ipolitas buvo romėnų kunigas. Galbūt jis tapo vyskupu, tačiau palaidotas Romoje (via Tibertina) kaip paprastas kunigas († 236 arba 237). Nesenos mokslinės studijos patvirtina, kad tekstą Apaštališkoji Tradicija parašė būtent Ipolitas. (plg. Botte, B., Sources chrétiennes nr. 11bis). Tai nėra nekintantys tekstai; pats Ipolitas sako, kad tai tėra modeliai. Dokumentas susideda iš trijų dalių: Bažnyčios sandara, krikščioniškas supažindinimas (iniciacija) ir Bažnyčios observancija.
Eucharistinė malda
Pirmojoje dalyje apie Bažnyčios sandarą, Ipolitas pateikia maldas Eucharistijai, kurias randame vyskupų pašventinimo aprašyme. Taip pirmą kartą pasirodo Mišių aukos liturgijos dialogas ir Eucharistijos malda, kuri sudaro dabartinės II eucharistinės maldos esmę: „Jį pašventinus vyskupu, tegu visi jį sveikindami jam duoda taikos pabučiavimą, nes jis to vertas. Tegu diakonai jam pristato atnašas, o jis uždėdamas ant jų rankas su visais presbiteriais dėkodamas sako:
- Viešpats su jumis! Ir visi teatsako:
- Ir su tavimi!
- Kelkite širdis!
- Jos nukreiptos į Viešpatį!
- Dėkokime Viešpačiui!
- Verta ir teisinga!
Ir tegu jis tęsia:
„Dėkojame tau, o Dieve, per tavo Sūnų Jėzų Kristų, kurį tu mums atsiuntei kaip Išganytoją, Atpirkėją ir tavo užmojo Paskelbėją šiuo paskutiniu laiku. Jis yra neatsiejamas nuo tavęs tavo Žodis, per kurį tu visa sukūrei ir – tu taip norėjai – atsiuntei jį iš dangaus į mergelės įsčias. Jis buvo pradėtas, įsikūnijo ir pasirodė kaip tavo Sūnus, gimęs iš Šventosios Dvasios ir iš Mergelės“.
„Jisai, įvykdydamas tavo valią ir laimėdamas tau šventąją tautą ištiesė rankas, kentėdamas, kad išlaisvintų iš kančių tuos, kurie tavimi pasitiki. Noriai priimdamas kančią, kad sugriautų mirtį ir sutraukytų velnio grandines, sumindžiotų pragarą, išvestų teisiuosius į šviesą, atstatytų sandorą ir parodytų prisikėlimą, jis paėmė duoną, dėkojo ir tarė: Imkite, valgykite, tai mano kūnas, kuris yra laužomas už jus. Lygiai taip ir taurei jis tarė: Tai mano kraujas, išliejamas už jus. Darydami šitai, darykite tai mano atminimui“.
„Minėdami jo mirtį ir prisikėlimą, aukojame tau šią duoną ir šią taurę tau dėkodami, kad palaikei mus vertus stovėti priešais tave ir tau tarnauti kaip kunigai.“ „Prašome tave atsiųsti Šventąją Dvasią ant šventosios Bažnyčios aukos. Surinkdamas juos (tikinčiuosius) vienybėn, duok tiems, kurie dalyvauja tavo šventuose slėpiniuose, joje dalyvauti, idant jie būtų pripildyti Šventosios Dvasios, būtų sustiprintas jų tikėjimas tiesoje, kad tave šlovintume ir garbintume per tavo Sūnų Jėzų Kristų, per kurį tau šlovė ir gyrius su Šventąją Dvasia šventojoje Bažnyčioje dabar ir per amžius. Amen.“ (Apašt. Trad. 4).
Naujasis vyskupas sakydavo šią eucharistinę maldą uždėdamas rankas ant atnašų su visais presbiteriais, kurie su juo koncelebravo. Jų kunigiškasis veiksmas pasirodydavo per rankų uždėjimo gestą, kaip tai yra ir šiandien. Dialogas prieš prefaciją išlaikė tą pačią formą iki šių dienų beveik visose Bažnyčiose.
Komunijos apeigos
Ipolito liturgija aprašo ir komunijos priėmimo apeigas: Padalinęs duoną, vyskupas pristato kiekvieną gabalėlį sakydamas: „Dangaus duona Kristuje“. Tas, kuris ją priima atsakys: Amen“. Antrojo pavidalo priėmimas yra ypatingas pirmosios komunijos dieną. Yra trys taurės: vienoje vanduo, antroje – pienas, trečioje – vynas. Komunija priimama tris kartus kiekvieno dieviškojo Asmens vardu kaip triskart panardinama per krikštą, kuris buvo ką tik švęstas.
Liturgija sako: „Tas, kuris pateikia komuniją sakys:
Dieve, visagaliame Tėve. Priimantis komuniją atsakys: Amen.
Ir Viešpatyje Jėzuje Kristuje. - Amen.
Ir Šventojoje Dvasioje ir šventojoje Bažnyčioje. Ir jis atsakys: Amen. (Apašt. Trad. 21).
Eucharistijos celebravimo aprašyme patikslinama: „Sekmadienį, jei įmanoma, vyskupas išdalins komuniją visai tautai, o diakonai laužys duoną; kunigai taip pat laužys duoną“ (Apašt. Trad. 22).
(žr. 9 straips. Perėjimas iš graikų į lotynų kalbą).
Br. Lukas Skroblas OSB