.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Skaitiniai ir meditacija (2013 C metai)
Mūsų mirtis yra tiesiog apsisprendimo akimirka. Šioje akimirkoje susitelkia visas žmogaus gyvenimas, šią akimirką viskas mūsų gyvenime tampa tvirtu ir galutiniu, mirtyje mūsų laikas ir mūsų gyvenimas tampa amžinybe. Arba taip, arba taip. Mirtyje kalba Dievas ir žmogus, abu ištaria savo paskutinį žodį, kuris lieka ir niekada nesibaigia, bet išlieka ausyse ir širdyje, dabar ir amžinai.
Ar mes turėsime malonę šią akimirką padaryti malda, didžia kunigiška mūsų gyvenimo, viską paaukojančio ir viską atiduodančio, malda, kuri visa tai, kas mes esame ir buvome, ką darėme ir nuo ko kentėjome, iškelia į Dievo šviesą ir panardina Jo gailesčio bedugnėje? Ar mes mirsime žinodami ir mylėdami, ar skvarbi mūsų akis įžvelgs mirtyje tą, kuris esant šiai būsenai paskutinį kartą šioje žemėje susitinka su mumis, tą, kuris pats numirė, ir, pažvelk, jis gyvas, Jėzus Kristus? Ar ši mūsų malda bus Kristaus lydima sužadėtinės malda, Bažnyčios „tikėjimo malda“ (Jok 5, 15), mus patepanti amžinybės kunigaikščiais? Ar mes galėsime melstis šią apsisprendimo valandą ir melsdamiesi atiduoti savo dvasią į Dievo rankas?
Gailestingasis Dievas tesuteikia mums malonę meldžiantis atsiskirti nuo šio pasaulio, kad paskutinysis, tuometinis širdies žodis galėtų būti pirmasis amžinybėje, niekada nesibaigiantis! Palaimintas tas, kuris pats tokią apsisprendimo maldą įstengia ištarti apsispręsdamas! Tačiau mes nežinome, ar malonė mums bus duota – sąmoningai ir dvasios laisve eiti pasitikti mirties ir meldžiantis sveikinti ją kaip Dievo pasiuntinį. Mirtis atsėlina kaip vagis naktį. Mes nesame tikri, ar mūsų paskutinis apsisprendimo apie laiką ir amžinybę žodis nenuskambės būtent tą akimirką, kai mes negalvosime apie mirtį, kad tai nebūsiąs žodis, apie kurį mes patys nieko nežinosime, jog jis buvo mūsų atsiliepimo Dievui pabaiga.
Tokiu būdu mes negalime daryti nieko kito, kaip dabar ir visuomet laikyti degantį tikėjimo ir meilės žibintą, nuolat išlikti apsiginklavusiu gerų darbų aliejumi, visada budėti, kad atėjęs Viešpats nerastų mūsų miegančių. Mes negalime padaryti nieko geresnio, kaip tik apsispręsti malda, kurią mes mielai kalbėtume savo mirties valandą, jau dabar ir nuolatos melstis, dabar melstis už apsisprendimą tą būsimą valandą, dabar melsti tvirtumo malonės. Dabar melsti: „Neleisk man niekuomet nuo Tavęs atsiskirti, o jei norėčiau Tave, mano Dieve, palikti, neleisk ir priversk, Tu, silpnų ir narsių širdžių Dieve, ir mano maištingą širdį su Tavo paslaptingai švelnios malonės visagalybe Tau tarnauti!“ Gera malda yra jau dabar galvoti apie savo mirtį.
Karlas Raneris, † 1984