.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Vienas brolis abai Pemenui pasakė: „Jaučiu, jog esu visuomet su Dievu ir niekada nuo jo nenutolstu. Ar tai didelis dalykas, aba?“ Senolis jam sako: „Ne. Kai manysi, jog esi už visus žemesnis, tada būsi pasiekęs didelių dalykų.“
Stebina šie abos Pemeno žodžiai. Ir kas gi čia tokio atskleisti savo dvasios vedliui vidinę laikyseną, Dievo suteiktas malones, gražius sielos virpesius, lygiai kaip gundymus, išmėginimus ar skaudinančias ir stabdančias dvasinį tobulėjimą aistras? O ar manyti, kad esu už visus žemesnis, negali pastūmėti į savęs neigimą, neprotingą savęs žeminimą, maža to, niekinimą? Visas tekstas pdf.
Aba Pemenas pasakė: „Yra parašyta: „Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve“ (Ps 42, 2). Iš tiesų, elniai dykumose ėda gyvates ir vėliau, deginami jų nuodų, trokšta vandens, kad numalšintų nuodų aitrumą. Taip ir vienuoliai: dykumoje juos degina piktųjų dvasių nuodai, ir jie ilgisi šeštadienio ir sekmadienio, kai galės pasiekti vandens šaltinius, – prisilies prie Viešpaties Kūno ir Kraujo ir apsivalys nuo piktojo suteikto kartėlio. Apoftegmos apmąstymas pdf.
Aba Jonas iš Kelijos pasakė: „Atidžiai pažvelk į penkias Saliamono stogines, kuriose guli daugybė ligonių – aklų, raišų, išsekusių. Vienas jų sukaustytas negalios jau trisdešimt aštuonerius metus. Jėzus jam pasakė: „Ar norėtum pasveikti?“ (plg. Jn 5, 1–14). Jėzus atsižvelgia į žmogaus valią. Išsekę, raišieji, aklieji yra žmoguje gyvenančios blogos mintys. Tad Jėzus atsižvelgia į žmogaus valią – jei šis nori, Jėzus jį išklauso, jį išlaisvina ir išveja iš jo blogas mintis. Visas tekstas pdf.
Krikščionybės istorijoje nedaug veikalų yra tokie svarbūs kaip Antano gyvenimas. Žaibiškas šio veikalo poveikis dviem jauniems Trevų pareigūnams, kurių staigus atsivertimas tikriausiai paskatino po kelerių metų atsiversti Augustiną, yra ryškus jo įtakos krikščioniškam pasauliui pavyzdys.
Tačiau nepaisant tokių stulbinančių pavienių rezultatų, svarbiausias išlieka šis faktas: šioje biografijoje Atanazas pirmą kartą pristato šventąjį, kuris yra ne kankinys, bet vienuolis, kurio visas nuopelnas yra ne herojiškas Kristaus išpažinimas ir pirmalaikis kraujo praliejimas, bet visiško išsižadėjimo paženklintas gyvenimas ir nepalaužiama ištvermė gyvenant askezėje. Visas tekstas PDF
Vienas brolis pasakė abai Pemenui: „Jei apgailėtinai nusidedu, mintys mane graužia ir man priekaištauja: „Kodėl nusidėjai?“ Senolis jam atsakė: „Jei suklupęs žmogus, pasako: ‘nusidėjau’, viskas baigta.“
Dykumų vienuoliai buvo nusidedantys žmonės, kaip ir kiekvienas žmogus. Suklupę arba atkritę į tuos pačius sunkius prasižengimus, jie pajusdavo sąžinės priekaištus. Jauni vienuoliai dažnai neobjektyviai vertindavo žmogaus būklę, nes manydavo, jog dykumoje turės tyrą, angelišką ir šventą gyvenimą. Todėl suprantama, kad brolis atėjo pas senolį nusivylęs ir klausia, kaip jis galėjo nusidėti ir iš kur tokie minčių priekaištai?
Aba Sizojas tarė broliui: „Kaip tau sekasi?“, o tas atsakė: „Aš švaistau dienas veltui, Tėve“. Senolis atsakė: „Jei aš ir iššvaistau dieną, dėkoju.“
Gili nuostaba ir netgi stiprus įspūdis apima perskaičius nelauktą abos Sizojos atsakymą. Dažnas iš mūsų patiria, jog veltui praleido nemažai laiko ir nieko prasmingo nenuveikė. Pavyzdžiui, valandų valandas sėdėjo prie interneto, godžiai rijo visokias pikantiškas naujienas ir vaizdinius – žodžiu, ieškojo to, ko dar negirdėjo ar nematė. Bet po šių „medžioklių“ dažnas pajunta vidinę tuštumą ir gali sau tarti: „Šitaip elgdamasis, aš švaistau dienas veltui. Tokia elgsena manęs nepraturtina ir neaugina. Negana to, esu įsuktas lyg į spiralę, skriaudžiu ir save, ir aplinkinius.“
Lietuvos krikščioniškoje erdvėje pamažu atrandami dykumos tėvai ir jų posakiai. Skaitydamas šių tėvų sentencijas turbūt ne vienas pajuto keistą paradoksą: viena vertus, šių sunkiai įsivaizduojamų vienuolių gyvenimo epocha ir mintys stebėtinai nutolusios nuo šių dienų ir todėl svetimos šiandienei religinei jausenai ir, kita vertus, jų gyvenimas bei žodžiai gali stebėtinai intriguoti nūdienos skaitytoją.
Toks paradoksas verčia klausti: kas buvo „dykumos tėvai“? Kaip apibūdinti jų tėvystę? Kaip ši tėvystė buvo praktikuojama? Visas tekstas pdf.
Vienas brolis paklausė abos Pemeno, kam skirtas posakis: „Nesirūpinkite rytdiena“ (Mt 6, 34). Senolis atsakė: „Taip sakoma gundomam ir jėgų stokojančiam žmogui, kad toks žmogus nesirūpintų nuolat savęs klausinėdamas: „Kiek dar turėsiu kęsti šitą gundymą ?“ Toks žmogus geriau kasdien tekartoja: „Tik šiandien.“
Gyvenimo išmėginimai ir jėgų stoka pasitinka kiekvieną žmogų. Kiekvienas, kad ir kaip besistengtų valdyti savo gyvenimą, prisiartinus kančiai, ligai, mirčiai arba meilei patiria egzistencinį savęs pažeidžiamumą. Gundomas ir jėgų stokojantis žmogus yra kenčiantis žmogus.