2014-03-01 Visa bendruomenė apsilankė Panevėžyje, susitiko su vysk. Lionginu Virbalu ir kartu aukojo Šv. Mišias katedroje. Šv. Mišių metu, t. Grigalius pasakė homiliją.

Jūsų Ekscelencija, Brangūs broliai ir seserys, Visų šventojo Benedikto vienuolyno brolių vardu norėčiau jums padėkoti už kvietimą dalyvauti šiose pamaldose. Mums yra tikrai didelis džiaugsmas būti čia kartu su jumis. Sekdami mūsų pašaukimu ir Solesmes Kongregacijos tradicija mes retai paliekame vienuolyną, kuriame meldžiamės, dirbame ir priimame visus, atvykstančius ieškoti ramybės, susikaupti ir melstis. Tačiau yra išimčių. Palikę savo klauzūrą šiandien mes mielai atvykome pas jus į Panevėžį, miestą, iš kurio kilo mūsų Prioras Tėvas Kazimieras. Mes žinome, kad Panevėžio miestui šiais metais suteiktas Lietuvos kultūros sostinės vardas. Mano manymu, tai reiškia, kad šis miestas įsipareigoja ne tik skatinti ir skleisti kultūrą, bet ir mąstyti ir liudyti ją įvairiuose renginiuose.

Šventojo Benedikto Regula ir vienuoliškoji tradicija ženkliai prisidėjo prie krikščioniškos kultūros statymo Europoje ir Lietuvoje. Lietuvoje benediktiniškoji tradicija nepertraukiamai tęsiasi jau šešis šimtmečius. Du Šventosios Regulos sakiniai puikiai nurodo Benedikto kultūros puoselėjimo kryptį. Pirmiausia : „Nihil amori Christi praeponatur. - Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę“. Kultūros tikslas – tai paskatinti meilę Dievui, artimiesiems ir visiems žmonėms. Krikščioniška kultūra turi nuolat prisidėti prie tikros nesavanaudiškos meilės civilizacijos statymo arba atstatymo, sekant gailestingojo Kristaus pavydžiu. Antras sakinys panašius į pirmąjį : „Nihil ergo operi Dei praeponatur. - Nieko labiau nevertinti už dieviškąją darbuotę, už Dieviškąją liturgiją.“ Opus Dei – tai pats kilniausias darbas, tai aukščiausia vieta, kurioje žmonės gali išvystyti ir išreikšti savo kultūrą. Be abejo, Dieviškoji liturgija – Šventosios Mišios ir valandų liturgija – nėra vienuolių nuosavybė. Tai visos Dievo Bažnyčios vieša malda. Kristus, Bažnyčios galva ir Aukščiausiasis Kunigas yra jos pagrindinis veikėjas. Jis nuolat ją aukoja savo Tėvui Šventojoje Dvasioje kartu su savo Mistinio Kūno nariais.

Čia žemėje visi krikščionys yra kviečiami joje dalyvauti kartu su dangaus angelais ir šventaisiais. Dieviškoji liturgija priklauso visuotinei Kristaus Bažnyčiai. Tačiau benediktinų vienuolynuose ji užima ypač svarbią, maža to, centrinę vietą. Benediktinų misija – ją švęsti intensyviau ir net iškilmingiau, septynis kartus per dieną, keliantis ir naktį. Vienuolių tikslas yra dvejopas – semtis liturgijoje įkvėpimo savo asmeniniam ir bendruomeniniam dvasinam gyvenimui ir kitiems padėti atrasti liturgijoje gyvą krikščioniško gyvenimo šaltinį bei viršūnę. Popiežius Pranciškus dokumente Evangelii Gaudium neseniai pabrėžė grožio svarbą liturgijoje. Kartodamas ir praplėsdamas Benedikto XVI mokymą, jis ragino mus niekada neužmiršti, kad grožio kelias „via pulchritudinis“ yra gyvybiškai reikalinga ir aktuali priemonė evangelizuojant save ir kitus.

Benediktinai, ir ypač Solesmes kongregacijos vienuoliai, Abato Prospero Guéranger mokiniai, visada labai brangino ši apaštalavimą per liturgijos grožį, ir mes Palendriuose stengiamės ištikimai jį atlikti, nepaisant mažo brolių skaičiaus ir ribotų galimybių. Esame silpni, tarsi netinkami įrankiai, bet kartu tikri, kad tikrasis liturgijos grožis bei orumas kyla ne iš estetikos ar prabangių, galingų, dirbtinių, meninių priemonių, bet iš paprastumo, nuoširdaus pamaldumo ir susikaupimo. Ačiū Dievui, Šventoji Dvasia mums ateina į pagalbą. Grigalinis choralas, kurį mes priimame kaip paveldą iš Bažnyčios ir Benediktinų ordino lobio, mums padeda siekti vienybės ir ramybės.Mūsų liturgija nėra etalonas, kuriuo turėtų sekti kitos bendruomenės, bet ji galėtų pasiūlyti tam tikras gaires ir kitoms giedojimo formoms. Svarbiausia, kad visi galėtų kuo daugiau patirti liturgijoje mylinčiojo mūsų Dievo artumą, bendruomenės solidarumą ir dangaus karalystės neapsakomą džiaugsmą.

Šiandien yra eilinio laiko šeštadienis, todėl liturgija ypatingai prisimena Mergelę Mariją. Mes ją švenčiame beveik kas šeštadienį, nes Didįjį Šeštadienį, Jėzui gulint kape, ji buvo vienintelė tarp Kristaus mokinių, tobulai saugojusi tikėjimą ir viltį. Šitaip ji iš anksto ruošė prisikėlimo džiaugsmą. Kiekviename žemiškos kelionės etape, nuo Nekaltojo Prasidėjimo iki Ėmimo į Dangų, Marija ėjo priekyje mūsų, rodydama ir ruošdama kelią. Taip ir Kanos vestuvėse ji paragino Jėzų padaryti savo pirmąjį stebuklą, nepaisant to, kad jo valanda dar nebuvo atėjusi. Marijos užtarimo dėka, Kanos vestuvės dalyviai galėjo paragauti iš anksto mesijinės puotos vyno, tikrojo vynmedžio – Kristaus naujojo vyno, kurį jis pažadėjo gerti su mumis dangaus karalystėje.

Panašiu būdu, kiekviename liturgijos šventime mes jau galime dalinai patirti amžinojo gyvenimo džiaugsmą ir bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe. Štai kodėl, brangūs broliai ir seserys, mes kviečiame jus paragauti ir patirti su mumis Viešpaties dvasinį saldumą – gustate et videte quoniam suavis est Dominus. Dar kartą dėkojame jums visiems, linkėdami jums benediktiniškos ramybės.

T. Grigalius Casprini OSB