XIX amžiuje Eucharistijos ir bendrai liturgijos erdvėje ėmė reikštis sudėtingo kultūrinio ir dvasinio proceso, vėliau pavadinto „liturginis judėjimas“, užuomazgos. Didžiulis šio judėjimo įnašas į liturgijos sampratą atvedė prie Vatikano II susirinkimo konstitucijos apie liturgiją „Sacrosanctum Concilium“.

Norint suprasti šio judėjimo dvasią, pravartu pažvelgti į dvi jo iškilimo priežastis: 1) Nepakankama Tridento susirinkimo liturginė reforma; 2) susikūrė nelanksti, griežtai vienoda liturgija, atitolusi nuo tikinčiųjų poreikių. Visas tekstas pdf.