Atnašos Eucharistijai

Gana greitai Eucharistija atsiskyrė vadinamo meilės valgio – agapės, tačiau tikintiesiems išliko būtinybė kiekvieną sekmadienį ant eucharistinio stalo atnešti aukas, jau iškeptą duoną ar tiesiog miltus ir vyno ąsočius. Tiek Rytuose, tiek Vakaruose šių aukų paruošimui buvo nustatytos taisyklės. Vienas pseudo-Atanazo kanonas koptų kalba sako, kad ant altoriaus gali būti aukojama tik dar šilta duona. Vynas turėjo būti švarus, atskiestas vandeniu. Paaukota duona ir vynas buvo tikrai tikinčiųjų darbo vaisius, o Eucharistija, giliai įsišaknijusi žemdirbių gyvenime, buvo ir dėkojimas už žemės vaisius. Pseudo-Bazilijaus kanonas siūlė vyną šiam reikalui gaminti iš pirmienų. Kunigai tai laikydavo didesnės vertės atnaša ir prašė didesnio palaiminimo aukotojams.

Ryšys tarp Eucharistijos ir dalijimosi ankstyvojoje Bažnyčioje buvo itin akcentuojamas. Atnešę aukas ant altoriaus tikintieji galėdavo priimti komuniją, už juos Bažnyčia melsdavosi. Malda buvo kalbama jų vardu ir už juos. Šv. Kiprijonas kreipėsi kartą į turtinguosius: „Visų pirma aukokite vargšams, aukokite atnašas, kurios bus aukojamos ant altoriaus, nes turtuolis turėtų raudonuoti, jei valgo kito atnašą“. Tad javų ir vyno atnašos tikintiesiems buvo moralinė pareiga. Greitai kilo mintis, kad tie, kurie gamina duoną altoriui, privalo laikytis ritualinės švaros, idant auka būtų priimtina Viešpačiui. Jie turėjo būti nepriekaištingi tiek morališkai, tiek doktriniškai.

Pirmiausia, duonos paruošimas buvo patikėtas pamaldiems žmonėms. Žinoma, kad Grigaliaus Nysiečio sesuo Makrina paruošdavo duoną altoriui. Kai kuriose bažnyčiose tokią duoną ruošdavo tik kunigai, moterys buvo pašalintos. Egipte, šis paruošimas buvo laikomas tarnų darbu, todėl buvo nurodyta, kad kunigams tai netinka. Tai atlikdavo diakonai. O duonos kepimas turėjo vykti bažnyčios aplinkoje esančioje krosnyje. Visa bažnyčioje iškepta duona nebuvo konsekruojama ant altoriaus. Esant didesniam žmonių skaičiui, Egipte buvo konsekruojama trys kepalai pagal trejybinę simboliką, o kai žmonių buvo mažai, konsekruojama tik vienas kepalas Dievo vardan.

Po komunijos tikintieji gaudavo eulogijas (dovanėles) ypač per Velykas. Buvo dalijama duona, kartais vynuogės. Dalis atnašų buvo dalijama vargšams, tačiau didžiąją dalį atnašų sunaudodavo dvasininkai pagal rangą. Vyskupas gaudavo keturias dalis, kunigas – tris, diakonas – dvi. Kiti – diakonai, diakonės, kantoriai, skaitovai gaudavo savas dalis. Kaimo bažnyčiose ne visada užtekdavo aukų išmaitinti kunigą su šeimą, diakono šeimą ir tt. Vakaruose irgi galiojo aukų pristatymo būtinybė. IV Makono susirinkimas (585) apgailestauja, kad ne visi tikintieji atneša aukas ir pareikalauja, kad visi, vyrai ir moterys, kas sekmadienį atneštų aukas. Rytuose ši būtinybė gyva, bet nėra jokių sankcijų už pažeidimus.

Diakonai užrašo aukojančiųjų vardus, idant šie būtų paminėti Mišiose. Visos atnašos yra užanspauduojamos ir atrenkamos. Duona turi būti kepama bažnyčioje arba kunigo ar diakono namuose. Tik žiūrint, kad neprisiartintų moterys. Pamažu, vis labiau įsigalioja supratimas, kad duonos paruošimas turi būti atliekamas kunigų. Tokia laikysena diktuojama moterų nešvarumo pavojaus ir šventvagystės. Jeigu IV a. buvo manoma, kad kunigams netinka atlikti pagalbinį darbą, tai dabar suvokiama, kad duona, skiriama eucharistijai, negali būti liečiama nekonsekruotų, nekunigiškų rankų.

Kaip dažnai švęsti Eucharistiją ?

Visi tikintieji kviečiami dalyvauti sekmadienio ir švenčių Eucharistijoje. IV-V a. kai kuriose kraštuose, kaip antai Milane ir Akvilijoje, Afrikos šiaurėje, Ispanijoje Mišios buvo aukojamos kasdien. Romą šis paprotys pasiekia tik VIII a. ir tai tik per Gavėnią. Tačiau Vakaruose kasdienės Mišios jau tampa norma Viduramžiais. Rytuose pradžioje Mišios nebuvo švenčiamos kasdien. IV a. Antiochijoje, Mažojoje Azijoje, Konstantinopolyje jos aukojamos tik šeštadienį ir sekmadienį. Kai kur dar ir penktadienį. Jeruzalėje, Kipre, rytų sirų Bažnyčiose, jos aukojamos trečiadienį, penktadienį ir sekmadienį. Dar buvo ir šeštadienis per Gavėnią.

Nėra visiškai aišku, kokia liaudies proporcija dalyvaudavo mišiose. Vieni tekstai skundžiasi, kad Mišių metu nemažai žmonių dalyvauja visokiose atrakcijose, kiti teigia, kad didelės minios veržiasi į bažnyčias. Vis dėlto, buvo statomos didelės bazilikos, kad sutalpintų visus tikinčiuosius. Ankstyvųjų amžių pabaigoje, Sekmadienio pašventinimas tampa norma. Sustabdyti darbą ir dalyvauti Eucharistijoje reikalauja Bažnyčios kanonų teisė. Orleano susirinkimas (538) ragina tikinčiuosius nemaišyti sekmadienio su šabu. Leidžiama judėti, atlikti namų ruošą, bet nedirbti laukuose, kad būtų galima ateiti į bažnyčią.

Kur švęsti Eucharistija ?

Romėnų pasaulio krikščioninimo laiku krikščioniškas kultas buvo organizuojamas aplink vyskupo asmenį Katedroje. Didžiosios šventės vykdavo vyskupo akivaizdoje. Tačiau tikinčiųjų gausėjimas privertė deleguoti šią pareigą kunigams kitose bažnyčiose. Romoje vyskupas nusiųsdavo visiems miesto kunigams po ostijos dalelę, kad ženklintų vienybę. Tačiau, nors ir prasidėjo decentralizacija, vienybė su vyskupu buvo nuolat pabrėžiama. Šiam pirminiam modeliui ėmė prieštarauti kitas. Didžiosios merovingų pasaulio ar Bizantijos aristokratinės šeimos savo valdose įrengdavo koplyčias, kuriose norėjo priimti komuniją. Tai darydavo ir didieji žemvaldžiai kaimiečiams. Visi jie reikalavo, kad šios koplyčios įgautų sakralaus pastato statusą su konsekruotu altoriumi ir kunigu.

Vyskupai ėmė baimintis, kad pradės nebekontroliuoti kunigų. Todėl kurį laiką jie stengėsi aplink save (katedrose) suburti socialinį visuomenės elitą. Vėliau, buvo nuspręsta, kad tik vyskupai gali konsekruoti altorių, kuriuose turi būti įdėtos relikvijos. Buvo sunku vyskupams kontroliuoti kunigų paskyrimą valdininkų koplyčioms. Reikėjo, kad jie būtų tikri šių morale, doktrina, idant būtų išsaugota bendruomenės vienybė. Vėliau, ypač Vakaruose, kunigai, prižiūrintys tokias koplyčias, nuo vyskupų atitrūko ir tapo daugiau priklausomi nuo koplyčios valdininko. Valdininkai trukdydavo vyskupo kontrolę ir vyskupai nežinodavo, kaip kunigas švenčia Eucharistiją, ar jis ištikimai sukalba valandas ir tt.. Tokių koplyčių netgi vietomis daugėjo.

Taip pat, vienuolynai pradėjo įšventinti kunigus ir aukoti Mišias savo vienuolynų koplyčiose bei pritraukti aplinkinius žmones. Šiems pavydėjo kiti kunigai. Tokia „naminė Eucharistija“ galėjo taip pat slėpti dogmatinį skirtumą. Antrasis Kartaginos susirinkimas (390) pareikalavo, kad naminiam šventimui būtų suteiktas vyskupo leidimas. Reikia pasakyti, kad tokios privačios koplyčios buvo labai išpuoštos, apšviestos, iškvėpintos ir tuo labai skyrėsi nuo kiaurų bažnyčių stogų, kuriuose suko lizdus paukščiai ir skleidė nemalonų kvapą. Bet Jonas Orleanietis, karolingų laiku aiškino, kad Eucharistijos auka yra iš prigimties viešas reikalas.

Pagarba Eucharistijai

Eucharistija pristatoma kaip dangiškoji medicina, kuri gydo kūną ir sielą, bet ji suvokiama ir kaip tyrinanti ugnis. Priimta atsainiai, ji gali pasmerkti nusidėjėlį. Komunija sutaiko su Dievu, atneša sielos ir kūno sveikatą ir vis dėlto, daugelis to meto mąstytojų nepatarė jos priimti nusidėjėliams. Kiprijonas, jau nuo III a. įspėja nusidėjėlius nepriimti komunijos. Sklandė pasakojimai, kad girdi, moteris su didelę nuodėme įėjo į bažnyčią ir ją užpuolė demonai ir tt.. Visa tai, priminė Eucharistijos sakralumą. Dievo buvimas Eucharistiniuose pavidaluose įkvėpė pagarbą, šventą baimę ir kartu vertė dauginti Eucharistijos priėmimo taisykles. Kirilas Jeruzalietis sako, kad reikia apsivalyti ir pasišventinti maldomis, idant vertai priimtum tokius šiurpulingus slėpinius, kurie net šiaušia. Gana greitai, kai kurios kategorijos žmonės negalėjo priimti komunijos.

Vien tik tikintieji galėjo atnešti aukas prie altoriaus ir priimti komuniją. Katechumenai to negalėjo iki krikšto. Ritualinė švara Gana greitai, norint priimti komuniją, reikėjo ne tik priklausyti tikinčiųjų bendrijai. Reikėjo specialaus pasiruošimo, ritualinio švarumo ir tyros sąžinės. Kiekvienas galėjo prisiartinti prie šventojo stalo tik su baime ir drebuliu. Nešvarūs kunigai, vienuoliai ar pasauliečiai galėjo užsitraukti pasmerkimą. Be to, komunijos priėmimas tapo hierarchinis pagal švarumą ir gyvenimo šventumą. Vienuoliai galėjo priimti komuniją dažniau nei pasauliečiai. Tačiau visiems galiojo taisyklės.

Iškyla eucharistinio pasninko reikalavimai. Jis griežtesni tiems, kurie turi daugiau atsakomybių Bažnyčioje. Kunigai, diakonai, kurie ką nors užvalgė ar išgėrė prieš Mišias, negali ne tik dalyvauti mišiose, bet net ir būti bažnyčioje, kai vyksta Mišios. Moterims ribojamas komunijos priėmimas per mėnesines ir po gimdymo. Kraujo tabu paplito Bažnyčioje. Vyrus atskirdavo naktinės poliucijos. Ritualinė švara versdavo susilaikyti nuo lytinių santykių diena ar kelios prieš komunijos priėmimą.

Rytų Bažnyčiose, kur kunigai tuokiasi, prieš Eucharistiją kurį laiką reikėjo atsitolinti nuo savo moterų, kaip tai darė Mozė su Cipora. Jonas Darietis De oblatione veikale sako, kad kunigai ir diakonai prieš Mišias turi palikti visas profaniškas mintis, įeidami į šventovę, jie turi nusiplauti galvą, rankas ir kojas. Kunigų ritualinės švaros būklė daugumą tikinčiųjų vertė nerimauti. Norint, kad nužengtų Šv. Dvasia ant dovanų, reikėjo, kad kunigas būtų švarus dvasia, siela ir kūnu. Tačiau ir Rytuose, ir Vakaruose buvo priimta, kad aukų perkeitimą per kunigo rankas atlieka Kristus ir kunigo asmeninė nuodėmė šio proceso netrukdo.

Dauguma ritualinės švaros taisyklių vertė daugelį tikinčiųjų laikytis atokiai nuo altoriaus. Jokūbas iš Sarūgos (521) skundžiasi, kad turtingieji atsiunčia savo tarnus su aukomis, patys nesijausdami to verti, tačiau mano, kad jų auka tapo priimtina per tarnų rankas. Ganytojai ir pamokslininkai ragino dažną komuniją, kai tik tikintieji tam pasiruošę, tačiau šie nesijautė to verti. Tai buvo komunijos smukimo laikas.

(12 straips. Dalyvavimas Eucharistijoje IX-X a.)

Br. Lukas Skroblas OSB