Nepaisant senojo rito Mišių nostalgijos ir prieštaravimų galima teigti, kad povatikaninę liturgijos reformą priėmė dauguma katalikų, nenorinčių grįžti atgal. Nors trečiojo tūkstantmečio pradžioje egzistuoja nemažas religinis neraštingumas, tačiau kultinis lygmuo pakilo ir daugumai tikinčiųjų ne tas pat kokioje liturginėje erdvėje švęsti Eucharistiją. Esant galimybėms žmonės eina ten, kur tikrai švenčiama. Siekiama dalyvauti ir suprasti. Iš čia kyla būtinybė gerai pasiruošti giesmėms, skaitiniams, homilijai. Net jei tikinčiųjų, regis, mažėja, dar niekada jie taip labai nesidomėjo Eucharistijos šventimu. Visas tekstas PDF.

Prieš Vatikano II Susirinkimą Mišių vidinio dalyvavimo lygmenyje moterys nebuvo nuskriaustos, tačiau išorinio dalyvavimo srityje jos patirdavo įvairius apribojimus. Po Susirinkimo išorinio dalyvavimo galimybės Eucharistijos šventime ženkliai padidėjo abiejų lyčių pasauliečiams, be to, nemažai lyčių skirtumų panaikinta. Šiandien tiek moterys ir merginos, tiek vyrai ir vaikinai gali dalyvauti visose liturginėse apeigose, kurios priklauso bendrosios pakrikštytųjų kunigijos sričiai; moterims neteikiamos tik oficialios skaitovo ir akolito pareigybės. Visas tekstas PDF.

Apskritai katalikiškas pasaulis priėmė atsinaujinimo gaires palankiai, tačiau reforma reikalavo ir aukos bei adaptacijos pastangų. Šitai pripažino ir Paulius VI:

„Mes turime drąsiai eiti išvien šioje naujoje maldos mokykloje, kuri prasideda, ir vėliau ją palaikyti. Galimas daiktas, kad reformos palies mums brangius, ir galbūt gerbtinus įpročius. Galimas daiktas, kad atsinaujinti reikės pastangų, kurios pradžioje bus sunkios. Tačiau turime būti nuolankūs ir pasitikėti: naujoji liturgijos konstitucija atveria ypatingus religinius ir dvasinius horizontus.“

Ir tikrai, kurie nostalgiškai žvelgė į senąsias formas (lotynų kalba, grigališkasis giedojimas), atvirai reiškė savo kartėlį ir apmaudą. Visas tekstas PDF

1969 m. balandžio 3 d. popiežius Paulius VI pasirašė apaštalinę Konstituciją „Missale Romanum“, kuria įvedamas Vatikano II Susirinkimo nutarimu reformuotas Romos mišiolas. Šis dokumentas pateikė naują Ordo missae (naują Eucharistijos celebravimo tvarką) kartu su išsamiu įvadu (net 399 skirsniai!). Štai darbas, kurį Susirinkimo Tėvai patikėjo tiems, kurie rūpinsis liturgijos atnaujinimu: Mišių tvarka tebūnie taip peržiūrėta, kad labiau išryškėtų atskirų dalių savita prasmė bei tarpusavio sąsaja ir būtų palengvinta tikintiesiems maldingai ir aktyviai jose dalyvauti. Todėl apeigos, deramai išlaikant jų esmę, tepasidaro paprastesnės. Tebūnie išleisti ilgainiui atsiradę pakartojimai arba mažiau reikalingi priedai. O kai kurie dalykai, dingę dėl istorijos negandų, kai atrodo gera arba reikalinga, tebus atstatyti pagal šventųjų Tėvų nuostatas (SC 50). Visas tekstas PDF

Liturginė Vatikano II Susirinkimo Konstitucija Sacrosantum Concilium teigia, „Maldingoji Motina Bažnyčia, idant krikščionių tauta liturgijoje garantuotai gautų gausių malonių, trokšta uoliai pasirūpinti bendru pačios liturgijos atnaujinimu“ (SC nr. 21). Šis atnaujinimo troškimas gerai įsirikiavo į Susirinkimo pastoracinę perspektyvą: „Šventasis Susirinkimas, siekdamas kasdien stiprinti tikinčiųjų krikščioniškąjį gyvenimą, geriau pritaikyti mūsų meto reikalavimams tas institucijas, kuriose yra galimi pakeitimai, visokeriopai puoselėti visa, kas tik gali padėti tikinčiųjų Kristų vienybei, stiprinti visa, kas padeda telkti visus žmones į Bažnyčios prieglobstį, dėl ypatingos priežasties taip pat laiko savo uždaviniu rūpintis liturgijos atnaujinimu ir ugdymu (SC nr. 1). Visas tekstas pdf.

Prieš Vatikano II Susirinkimą intensyviai kryžminosi pastoralinės iniciatyvos, teologinės refleksijos ir istoriniai ieškojimai. Daugėjo įvairaus pobūdžio mišiolėlių: kaimo, bibliniai, bendruomeniniai.

Vis dažniau imtasi naudoti vietines kalbas (sakramentų apeigos, mišių skaitiniai). Celebrantas vis dažniau aukodavo Mišias „atsigręžęs į tikinčiuosius“. Liturginis judėjimas tapo tarptautinis. Organizuoti kongresai gvildeno įvairias liturgijos temas. Visas tekstas pdf.

Liturginis sąjūdis liturgiją pagilino teologiškai, bet tuo pat metu, kai kuriuos skatino imtis apeiginių naujovių. Grėsė net doktrininis atkritimas. Iškilo polemikos, kuriose dalyvavo ne tik atskiri asmenys, bet ir vyskupų konferencijos, verčiamos stoti tai vienos, tai kitos teritorijos pusėn. Kaip tik čia įsikišo Pijus XII ir 1947 m. ir parašė encikliką Mediator Dei (Dievo Tarpininkas), kuri nurodė, kas liturgijoje nekeičiama, o ką galima modifikuoti.

Popiežius pirmiausia pasidžiaugė liturginių studijų atsinaujinimu. „Sakraliosios Mišių apeigos, – sako jis, – tapo geriau žinomos, suprantamos ir gerbiamos. Dalyvavimas sakramentiniame gyvenime išsiplėtė ir tapo dažnesnis. Liturginių maldų grožis labiau juntamas, o Eucharistijos kultas teisingai laikomas kaip tikrojo krikščioniško pamaldumo šaltinis ir versmė“. Visas tekstas pdf.

XX a., liturginis judėjimas pradėjo naują etapą. Visą IX a. jis buvo pirmiausia palaikomas atskirų asmenų, vėliau – kelių vienuolynų. Pastarųjų darbu susižavėjo nemaža diocezinių kunigų ir pasauliečių, kurie drąsiai skleidė šias mintis savo aplinkoje. Šios idėjos patyrė nemažą pasipriešinimą iš kitos kunigų kategorijos, kuri atsainiai žiūrėjo į visas maldingumo ir apaštalavimo naujoves.

Viskas pasikeitė, kai 1903 m. rugp. 4 d. popiežiumi buvo išrinktas Pijus X. (Giuseppe Sarto), oficialiai tapęs liturginio atsinaujinimo rėmėju ir propaguotoju. Visas tekstas pdf.