2019 m. birželio 14-16 dienomis, Palendrių vienuolyne organizuojamas biblijos studijų savaitgalis tema: *Tora - Dievo Žodis vakar ir šiandien*.

Užsisakyti vietą http://old.palendriai.lt/kontaktai/kontaktai-2.html

Šiose studijų dienose bus kalbama apie tai:

Kaip suprasti Penkiaknygę kaip literatūrinę ir teologinę visumą?

Kaip atsirado Penkiaknygė - kas ir kada ją parašė? ir tt. visa programa pdf.

Lietuviškas tekstas paskelbtas bernardiniai.lt puslapyje.

Based on the criticism that I have seen in the media, it would appear as though the very first lines of the commentary have condemned it even before anyone reads it. In Benedict’s own words, a brief highlight of the cultural context is what he sought to present. And this gloss-over of the historical context begins with the sexual revolution that began in the 1960’s. At first glance, this could seem odd.

It seems odd because sexual abuse and pedophilia have always existed. So this immediately causes outrage, because it is basically general knowledge that there were cases of abuse even in the Church before 1960. So it seems as though yet again that those in positions of responsibility (former and current) are out of touch with basic reality. It would seem as though they are still not willing to take an honest look at the problem.

However, when we read the text without an emotional attachment, we can see some subtleties.

The first subtlety is that we must remember that we are talking about the crisis in the Church. Thus, we are not talking about the first time in history that a sexual crime was committed by a cleric. Nor are we talking about how it is even possible for a man of God to carry out such horrific things. Rather, it is about how the current situation became so bad, so unthinkably enormous and widespread. Given the emotional attachment most people have to this topic, I think this point could have been more clearly presented.

A second subtlety is about the normalization of pedophilia. The pope emeritus simply says that it was normalized as a result of this sexual freedom. I was alerted to the gravity of this in early Fall last year talking with a friend. I was not at all aware that in the 70’s and 80’s there were political parties who advocated for the legalization of pedophilia. Fact-checking what seemed to be preposterous, I discovered that there exists still even today the North American Man/Boy Love Association.

The historical points are significant and have their influence on the whole issue. I do find Benedict’s analysis good. It was intriguing to read, and there were elements of which I was not aware of previously. Despite this, the second section for me was more difficult and problematic.

There is an immediate and appropriate link with the cultural context presented in the first section. This is important because all priests, religious brothers and nuns first come from the secular world. Before entering the seminary or religious congregations, they were members of the general society. They were imprinted with the culture where they were raised, just as they still are today. This is completely normal. So when society finds that certain practices are normal, others are outdated, new ones are coming in vogue, this also enters into places of formation and do so, I would argue, for two reasons. The first is that these things come with the candidates themselves. The second reason is because the various communities seek to adapt to the times. So eventually, there are a lot of elements of society in general that enter into religious communities, whether they be good or bad.

What can next be easily misunderstood due to his manner of presentation is that somehow Pope Benedict is also blaming the current crisis on homosexuality. Immediately after mentioning the degradation of priestly formation, the first thing mentioned was the emergence of not-so-secretive homosexual cliques. While this is true, and I have personally witnessed this in two different countries, there is no immediate link between homosexuality and sexual abuse, nor was Benedict saying that there is such a link. That is extremely important to note. It bears repeating: being gay does not predispose you to sexually abusing minors. For many people this seems counterintuitive because much of the abuse by priests was inflicted on male pre-teens and young teenagers. That is clearly not a strict “pedophile” problem, which the majority of people recognize. At the same time, however, it is also not a strict “homosexual” problem. Experts have consistently found that sexual orientation is not a factor in abuse. There are many elements and factors that need to be discussed when talking about homosexuality that go beyond the scope of the topic at hand.

While I agree with what the Pope emeritus writes, I find it lacking concerning the reality of the damage done to the victims. This omission is most evident towards the end of this second section where he talks about defending the faith above all else. I cannot at all argue with that. But we must also be conscious in mind and above all in heart that the faith and its transmission were damaged because of these horrific crimes committed against minors. They are people, small people. They have a soul, they have feelings. They were still developing, learning about love, life and relationships and about their faith. By committing these atrocities, those perpetrator-priests destroyed lives. They did not simply destroy the gift of faith that these minors had, they destroyed their lives. They distorted their understanding of what a relationship is, what friendship is, what love is and what safety is. Omitting this element in a key place is a serious deficiency, and one that leaves many people wondering if the Church really has a heart.

Holy Mother Church really does have a heart, and the pope emeritus does present these facts in the third section where he focuses on his suggestion for the way forward. He shows his feelings and that this scandal truly is horrendous, just not as explicitly as above. But his horrification is very much there. I’m willing to bet that most people did not see that for at least two reasons. The first is that his text, a little like this article, is long and as such many people probably would not have read it entirely. The second reason is actually two-fold. First, the bulk of the condemnation is dispersed throughout this last section. Throughout the entire text, it is only here in the final section where he specifically references the atrocious scandal. But even then it is still mostly, but not entirely, in a veiled fashion. Second, the main focus of this section is a stark and fervent call to bring God back to the center of our lives. This call is not only for society at large, but also very specifically for even priests. His wording on that is rather strong. Even in the most specific reference to a victim, the tone somehow always remains focused on the damage to the faith. Rather than being explicit, we are forced to read between the lines. We cannot forget that these abuses and these crimes were committed against children and in so doing, they were wounded very profoundly to the core of their person.

Pope Benedict is quite correct that the ultimate reason for this widespread atrocity is because we have failed collectively and individually to keep God in the center. Instead we have moved him to being a simple private matter. The most basic definition of sin is a turning away from God. With this text, Pope Benedict continues to show his skill as an experienced professor seeking to bring us to truth and to the light. Everyone wants a simple answer to how this crisis could happen, but no one wants to accept the one true simple answer. When we keep God in the center we avoid the haughtiness of clericalism, we remain grounded in basic moral actions, we see the fragility and value of each human person and do not take advantage of them. Personally, I cannot dispute his claims. I just wish that more care and attention would have been given to the plight of the victims, to the seemingly insurmountable burdens they carry, to their lifelong enduring pain.

Br. David Minot OSB

2019-04-13 Mieli mūsų svetainės lankytojai,

Prieš daugiau nei savaitę atvėrėme Palendrių vienuolyno facebook puslapį. https://www.facebook.com/Palendriai/

Tikimės, kad jis labiau padės Jums likti ryšyje su vienuolinio gyvenimo dvasia, o ir mums su Jumis, su Jūsų malda už einančius vienuolystės keliu, už pašvęstąjį gyvenimą ir naujus pašaukimus.

2019-03-18

Pirmą kartą vienuolyne Telšių vyskupijos nemažos grupės kunigų rekolekcijos, trukusios tris dienas.

Retai priimame tiek kunigų, todėl džiaugiamės, kad viskas vyko sklandžiai.

Graži, tvarkinga koncelebracija.

Dėkojame vyskupui Kęstučiui ir visiems kunigams, kurie savo buvimu stiprino ir bendruomenę.

Skaityti daugiau...

2019-03-04

Mūsų tėvas Prioras bendruomenės ir kelių draugų aplinkoje šventė 50 metų jubiliejų.

Broliai paruošė trumpą vaidinimą, vienuolyno draugas aktorius Vladas Baranauskas paskaitė eilėraščių su savos kūrybos elementais.

Atvyko pasveikinti kelios Nekaltai Pradėtosios M. Marijos seserys tarnaitės.

Skaityti daugiau...

2018 m. spalio 12 d. Solemo vienuolyne, Prancūzijoje, po ilgos ligos, eidamas 82 metus užmigo Viešpatyje tėvas Bernardas Andry, buvęs Palendrių vienuolyno vienuolis.

Dėkojame už jūsų maldą!

Jis gimė 1936 m. vasario 21 d., davė vienuoliškus įžadus 1955 m. lapkričio 21 d. o įšventintas į kunigus 1965 rugpjūčio 8 dieną.

Palendrių vienuolyne bus aukojamos dvejos gedulingos mišios už jį:

Spalio 16 d. 10.00 val.

Spalio 20 d. 10.00 val.

Kviečiame dalyvauti arba jungtis malda vienybėje su mumis.

Praėjusią savaitę daug dėmesio sulaukė ataskaita apie seksualinį išnaudojimą Katalikų Bažnyčioje, JAV Pensilvanijos valstijoje. Kaip amerikietis ir Lietuvos gyventojas norėčiau pasiūlyti kelias įžvalgas šia tema.

Seksualinis nepilnamečių išnaudojimas negali būti pateisinamas. Tai nusikaltimas ir nėra jokių išimčių. Jokių. Perskaičiau beveik visą ataskaitą ir galiu pasakyti, kad joje pasakojami siaubingi dalykai. Skaityti nelengva. Negaliu suprasti, kaip galima šitaip elgtis su vaikais.

Didžiosios prisiekusiųjų žiuri ataskaita yra stulbinamos apimties – 900 puslapių. Kaltinimų sulaukė daugmaž 300 kunigų, išnaudota daugiau nei tūkstantis vaikų, vyskupai sistemingai tai slėpė. Ar gali būti dar blogiau? Giliau atsikvėpkime, pasistenkime sutramdyti pyktį bei nusivylimą ir pažvelkime į šį reikalą atidžiau.

Kai paskelbiamas mokslinis straipsnis, pavyzdžiui, apie česnakų naudą žmogaus organizmui, jis išsyk recenzuojamas. Kruopščiai išnagrinėjama tyrimo metodologija ir temos pasirinkimas – kodėl tyrimas būtent apie česnako poveikį? Tai įprasta praktika. Kalbant apie didžiosios žiuri ataskaitą, man keisčiausia, kad nekeliamas klausimas, kodėl toks tyrimas apskritai atliktas ir kodėl dabar, praėjus beveik dviem dešimtmečiams nuo tada, kai sužinojome apie dvasininkų seksualinę prievartą prieš vaikus JAV. Dar įdomiau, kodėl tirta tik Katalikų Bažnyčia.

Atrodo, tarsi dokumento tikslas būtų sugėdinti ir diskredituoti Katalikų Bažnyčią. Toks įspūdis susidaro dėl trijų priežasčių. Pirma – dauguma minimų kaltinamųjų (kunigų, diakonų, seminaristų) yra mirę, o kiti negali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl suėjusio senaties termino. Tai buvo žinoma dar prieš pradedant beveik dvejus metus trukusį tyrimą. Iš visų ataskaitoje minimų nusikaltėlių tik du gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Antra – seksualinė prievarta prieš vaikus yra plačiai visuomenėje vešinti problema. Tačiau negirdime apie šių nusikaltimų tyrimus valstybinėse mokyklose, sporto klubuose, ligoninėse, universitetuose. Trečia ir labiausiai įtikinama priežastis – nėra jokio naujo skandalo. Seksualinės prievartos problema Bažnyčioje yra ta pati seksualinės prievartos visuomenėje problema.

Vaikų išnaudojimas, ypač lytinis, yra ir visada buvo nepateisinamas. Tačiau, nepaisant akivaizdaus tokio elgesio blogio, ši tema ilgą laiką buvo tabu. Nors ji nepatogi, būtina ją aptarti, nes, deja, tokių dalykų atsitinka. Seksualinė prievarta naudojama daug kur – mokyklose, stovykloje, bažnyčiose, net šeimose. Ji naudojama skirtingose valstybėse ir kultūrose. Tai nėra išskirtinė Amerikos ar Vakarų visuomenių problema.

Bet grįžkime prie ataskaitos. Negalime ignoruoti, kad didžiulį skaičių vaikų išnaudojo didelis skaičius kunigų. Tuo pat metu neturėtume pamiršti, kad dauguma kunigų ir vienuolių sunkiai dirba dėl šeimų, vaikų, stokojančių ir pagyvenusių. Neišleiskime iš akių fakto, kad tyrimas apima septynis dešimtmečius. Per tokį ilgą laiko tarpą Pensilvanijos valstijoje tarnavo apie penkis tūkstančius kunigų. Išnaudotojų dalis tarp jų – maža. Taip pat svarbu suprasti, kad ataskaitoje minimi tik kaltinimai, kas nėra tapatu nuteisimui, kaltės pripažinimui. Tai svarbi perskyra.

2004-aisiais, praėjus dvejiems metams po amerikiečių kunigų seksualinės prievartos skandalo žiniasklaidoje, Džono Džėjaus kriminalinės teisės universitetas paskelbė, kad 1950–2002 m. JAV tik 4 proc. kunigų buvo apkaltinti seksualiniu vaikų išnaudojimu, turint patikimus įrodymus. Tik pusė iš minėtų kaltinimų buvo patvirtinti teisme. Tai primena ataskaitą apie Pensilvaniją, išskyrus vieną svarbų dalyką. Nė vieni joje minimi kaltinimai, kad ir kokie patikimi būtų, nebuvo įrodyti. Neabejotinai tarp ataskaitoje aprašomų atvejų yra tikrų piktnaudžiavimo istorijų, nes dokumentą skaityti tiesiog baisu. Tačiau sąžiningumo dėlei reikia pasakyti egzistuojant didelę tikimybę, kad ne visi minimi asmenys iš tiesų nusikalto.

Norėčiau atkreipti dėmesį į painiavą dėl terminologijos. Išgirdę apie seksualinį vaikų išnaudojimą, galvojame apie pedofiliją, o išgirdę apie pedofiliją, galvojame apie lytinę prievartą. Tai klaidinga ir neteisinga. Dauguma ataskaitoje apie Pensilvaniją aprašomų atvejų nėra susiję su pedofilija, t. y. sutrikimu, pasireiškiančiu potraukiu lytiškai nesubrendusiems vaikams. Ataskaitoje daugiausia rašoma apie seksualinę prievartą prieš paauglius. Žinoma, tai vis tiek blogis ir nusikaltimas, tačiau neturėtume įsivaizduoti, kad kunigai kaltinami mažų vaikų išnaudojimu.

Ką, perskaitę tokią ataskaitą, turėtų daryti katalikai?

Perskaitęs ataskaitą aš, be abejo, esu piktas ir pasišlykštėjęs. Mano pasitikėjimas buvo išduotas. Net sunku patikėti, kad žmonės, kurių pareiga būti moraliniais autoritetais, gali taip bjauriai elgtis su nepilnamečiais. Be abejo, aš šokiruotas dėl vyskupų, kurie neapsaugojo nekaltų vaikų. Tiek skriaudėjai, tiek jų globėjai už savo elgesį turi atsakyti. Deja, bet dauguma šiame gyvenime to nepadarys.

Kaip katalikai negalime apleisti savo tikėjimo ar Bažnyčios dėl palyginti nedidelio skaičiaus labai blogų dvasininkų. Dabar laikas ne pasiduoti, o stiprinti savo tikėjimą, maldas ir dvasininkų palaikymą. Dauguma kunigų yra geri, net šventi žmonės. Būtų naudinga remti vyskupus, šalinant blogus ir skatinant gerus, uoliai dėl savo parapijiečių dirbančius kunigus.

Taip pat svarbu palaikyti seksualinio piktnaudžiavimo aukas, kad ir kaip nemalonu būtų šia tema kalbėti. Nukentėjusiems reikalinga kuo nors pasitikėti, kad galėtų gyti. Be to, aukos nėra tik nepilnamečiai. Tai ir suaugusieji – vyrai ir moterys – kurie buvo išnaudojami vaikystėje. Dažniausiai prireikia ne vienų metų, kad suaugęs žmogus išdrįstų prabilti, kreiptis pagalbos ar net suvokti, jog nemaloni patirtis buvo išnaudojimas. Dažnai seksualinę prievartą vaikystėje patyrę asmenys pajėgia kreiptis pagalbos tik ketvirtajame gyvenimo dešimtmetyje. Šis procesas skausmingas. Žinau, nes pats tokį išgyvenau.

Lietuvoje visi žino, kad alkoholizmas nuo seno rimtai kamuoja visuomenę. Būtų naivu manyti, kad čia nėra lytinės prievartos prieš vaikus aukų – berniukų ir mergaičių, vyrų ir moterų. Tikrai yra. Tikrai vyksta šeimuose ir reikia apie tai kalbėti. Vaikai turi jaustis saugūs ir pasitikėti suaugusiaisiais, kad galėtų papasakoti savo patirtį. Suaugusieji turi žinoti, jog sulauks pagalbos įveikti vaikystės traumą.

Jeigu kas nors jums išsipasakojo apie patirtą prievartą, prašau, patikėkite ir paremkite. Bažnyčia yra tam, kad padėtų.

-Br. Dovydas

2016-07-20 Po kelių metų pertraukos,

šią vasarą vėl pas mus stovyklavo skautai iš Prancūzijos.

Įsikūrė vienuolyno teritorijoje, tačiau triukšmo nesigirdėjo.

Kaip paprastai, stovyklos metu, dirbo įvairius lauko darbus.

Stovyklos pabaigoje inscenizavo Žalgirio mūšį.

Skaityti daugiau...