.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
Nuo II a. vid. Apaštališkųjų Tėvų (žr. praėjusį straipsnį apie Apaštališkus Tėvus) literatūra užleidžia vietą ginamiesiems ankstyvųjų apologetų darbams. (plg. Sesboüé. B., p. 39). Bažnyčia jau tampa istorine tikrove ir pasaulis jau nebegali jos ignoruoti. Krikščionių tikėjimas plinta ir skirtinguose visuomenės sluoksniuose, ir įvairiuose Romos imperijos regionuose. Krikščionių gyvensena darosi vis labiau pastebima ir identifikuojama. Tampa aišku, kad šio „naujojo kelio“ žmonės nėra vien tik nauja žydų sekta. Toks ėjimas į viešumą krikščionims atnešė įvairaus pobūdžio priekaištų ir šmeižto. Būta įvairiausių prasimanymų apie krikščionių kultą ir dorą, esą jie užsiima kanibalizmu (aukoja ir valgo savo kūdikius), kraujomaiša, garbina asilų galvas ir pan. Į tokius šmeižiančius kaltinimus krikščionybė atsakė nesunkiai. Ji pasakojo apie krikščionių papročius, apeigas, dorovinius reikalavimus, kuriuos liudija Apaštališkųjų Tėvų raštai.
Neseniai Rygoje įvykusi tragiška nelaimė gniaužia kvapą, teisingai ragina skelbti gedulo dienas ir kartu stumia į nežinią, versdama klausti: kaip mąstyti šią skausmą sukėlusią situaciją (ypač aukų artimiesiems) ? Be to, turbūt nėra žmogaus, kuris savo artimųjų ar draugų tarpe nebūtų patyręs tragiškos netekties skausmo. Toks skausmas kiekvieną tarsi priremia prie sienos, net skelia jį pusiau ir neretai neatneša jokio atsakymo. Belieka beviltiškai pasiduoti aklai ir negailestingai likimo valiai. Ir vis dėlto, norėtume užduoti sau klausimą: ką tokioje situacijoje duoda buvimas krikščionimi ? Nieko ? Ar kažką daugiau ?
XXXIII (33) eilinio sekmadienio evangelija (Lk 21, 5-19) pateikia visą eilę sunkių gyvenimo fenomenų. Vieni jų susiję su gamtos nelaimėmis, kaip antai, žemės drebėjimas, ligos, badas, baisenybės ir dideli ženklai iš dangaus, kiti – su moraliniu blogiu: karas, maištas, persekiojimai, šeimos narių išdavystė ir net žudymas. Ir visa tai dėl Jėzaus Kristaus vardo. Tačiau Jėzus visus ramina, drąsina ir pažada suteikti jėgų tai pakelti. Įvairios blogio apraiškos yra gyvenimo tikrovė, kuri egzistavo prieš Kristų, egzistuoja ir po jo.Tačiau protui neduoda ramybės klausimas: tai ką gi Kristus nuveikė ir ką atnešė, jei blogis ir toliau pasaulyje egzistuoja ? Kaip mąstyti Dievo neišmatuojamą gerumą ir visagalybę, jei ir toliau regime besisukančią prievartos ir kančios spiralę ?
Teko sutikti moterį. Palietus dvasinio gyvenimo tikrovę iš jos veržėsi žemiškąjį gyvenimą siekiantys pranokti troškimai – neaiškūs, sumišę, nedrąsūs, tarsi jų neturėtų būti, ir kartu neduodantys ramybės, kankinantys, neišvengiami, šnabždantys kažkokį tolimą, sunkiai pasiekiamą išvadavimo jausmą. Tačiau iškilo vienas itin stiprus „bet“. „Prieš eilę metų, sako ji, aš pritariau chirurginei operacijai ir panaikinau savo įsčiose užsimezgusią gyvybę. Aš nužudžiau žmogų! Dievas man niekada neatleis!“. Stebino moters užsisklendimo savyje stiprumas. Norėtume apmąstyti tokią padėtį per muitininko Zachiejaus elgesį, kurį pateiks Luko evangelija ateinančio sekmadienio šv. Mišių liturginiame šventime.
Tęsiame Trejybės doktrinos istorinę plėtotę. (žr. 1 straips. Trejybė Biblijoje). Šįkart pažvelgsime į laikotarpį nuo I. a. pabaigos iki II a. vidurio.
Pobiblinių apmąstymų apie Trejybę programą skaitome Katalikų Bažnyčios Katekizme: „Pirmaisiais amžiais Bažnyčia stengėsi išsamiau išdėstyti savo trejybinį tikėjimą, tiek siekdama pagilinti savo pačios tikėjimo suvokimą, tiek gindamasi nuo jį iškreipiančių klaidų. Tuo rūpinosi pirmieji Susirinkimai, padedami teologinės Bažnyčios tėvų veiklos ir palaikomi krikščioniškosios tautos tikėjimo“ (KBK, nr. 250).
Puslapis 2 iš 2