Šventosios Dvasios atsiuntimas - Sekminės

Šventosios Dvasios atsiuntimas - Sekminės (2014 A)

„Imkite Šventąją Dvasią“. Velykų vakare, prisikėlęs Jėzus atneša Šventąją Dvasią į žemę, kaip buvo pažadėjęs prieš savo kančią: „...jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas“.Jn 16,7 Sekminių dieną, Jėzus gausiai atsiunčia Šventosios Dvasios. Šią dieną, Bažnyčia, kuri kilo „iš mirusio ant kryžiaus Kristaus šono“ (šv. Aug. in Ps 138), yra pakrikštyta Šventoje Dvasioje, ir, tam tikra prasme, apreikšta pasaulio tautoms.

Gimus Viešpats, išminčiai atkeliavę iš Rytų šalies Jo pagarbinti, reiškė „visas tautas po dangumi“. Taip, Sekminių dieną, minia subėgusi klausyti mokinių reiškė įvairias tautas, kuriose vėliau aidės evangelijos geroji naujiena.

Galime paklausti: ką Šventoji Dvasia atnešė pasauliui? Pirmame skaitinyje pabrėžiami nuostabus dalykai, kuriuos padarė Šventoji Dvasia, būtent tai, kad subėgę žmonės „iš visų tautų po dangumi“ girdėjo mokinius kalbant jų kalbomis. Reiškia, kad kalbos ir kultūros nekela kliūčių tarpusavio supratimui, bet atvirkščiai, jos yra kiekvieno praturtinimas. Šventoji Dvasia sujungia vienybėje. Daugybė tampa viena. Kaip daugybė grūdų juos sumalus ir iškepus tampa viena duona, taip Šventajai Dvasiai veikiant, žmonės iš visų tautų po dangumi, sudaro naują tautą, naują šeimą, tai yra Bažnyčią.

Dėl to netrukus giedosim:„Tikiu vieną ...Bažnyčią„ Pasaulyje Šventoji Dvasia yra vienybės fermentas. Tačiau Ji nekuria vienodumo, Ji išsaugo kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos ir kultūros tapatybę. Pradžios knygoje, nuodėmės pasekmės reikšmingai pavaizduojamos pasakojime apie Babelio bokštą: Dievo atmetimas atveda į vienas kito nesupratimą bei nesutarimą tarpusavyje. Tai nuodėmės, liūdesio, vienatvės ir nevilties pasaulio įvaizdis, pasaulio pabaigos įvaizdis. Mes patys, ar nesame kartais gundomi, savo puikybėje, atstatyti Babelio bokštų, kad pajungtume kitus, ar savo egoizmo, statyti sienas tarp brolio ir savęs?

Tačiau Šventosios Dvasios darbai veikiau yra tiltai, kuriais ji atnaujina mūsų santarvę su Dievu ir su broliais. Taigi tik Šventajai Dvasiai veikiant mūsų nuodėmės yra atleistos:„Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos...“ Po išpažinties žmogus yra išlaisvintas nuo savo nuodėmių svorio. Dievas nebepamena atleistų nuodėmių. Po Babelio netvarkos, kurioje balsai šaukia vienas prieš kitą,, Sekminių diena, veikiant Šventajai Dvasiai, atidaro kelią, kuriuo grįžtame Dievo link ir į vienybę tarp žmonių, .

Daugybė kalbų nebėra skilimo priežastis, nes bendraujame vienintele „kalba“, kuri yra tikėjimo išpažinimas. Tokį tikėjimo išpažinimą, šv. Paulius apibūdina trimis žodžiais: „Jėzus yra Viešpats“, kurių negalime ištarti jei Šventoji Dvasia nepaskatintų. Šventajai Dvasiai veikiant skelbiami įstabūs Dievo darbai iki žemės pakraščių. Toks skelbimas aidi kaip milžiniška simfonija, kurioje kiekviena tauta yra vienas iš orkestro atlikėjų. Šventoji Dvasia kuria balsų harmoniją, širdžių vienybę, ir Jos dėka, skirtingos tarnystės ir pašaukimai Bažnyčioje papildo vienas kitą, veikdami „bendram labui“. Anot Pauliaus „ Esama skirtingų tarnysčių, ... Ir esama skirtingų darbų, tačiau tas pats Dievas, kuris visa veikia visur kur“.

Jis išaiškina šią mintį pavyzdžiu kūno, kurį sudaro įvairūs narai. „Ramybė jums“. Tai yra specifinė prisikėlusio Jėzaus dovana. Šiandien Dievas taip pat nori mums dovanoti ramybę: netrukus, celebrantas pakartos šiuos Jėzaus žodžius: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę.“ Ir sekvencijos pabaigoje giedojome: „da perenne gaudium“ „kviesk į džiaugsmą amžiną“. „amžiną“, tai reiškia ne tik po mirties, bet jau dabar mums pasiulomas tikrasis džiaugsmas. Bet kaip galime gauti Šventąją Dvasią? Atsakymas toks: Pirmiausia Ji mums dovanojama sakramentais.

Krikštijami, mes buvome panardinti į Šventąją Dvasią. Taip Mišių Eucharistijos madoje, celebrantas meldžiasi už tuos, kurie priims komuniją: „tegul, stiprinami tavo Sūnaus Kūno ir Kraujo, gaivinami jo Šventosios Dvasios, mes būsime Kristuje vienas kūnas ir viena siela“. (EM III) Šventajai dvasiai veikiant, pirmųjų Sekminių įvykis, tampa šiandienos įvykiu, liturginiai skaitiniai - Dievo žodžiu,.duona ir vynas - Jėzaus Kūnu ir Krauju, o mes patys tampame Dievo šventovėmis ir Dievo vaikais. Šventoji Dvasia yra pats Naujumas veikiantis, artumas to, kuris yra Dievas-su-mumis, Emanuelis. Ji tuo pačiu įkvepia mus šaukti, kartu su visa Bažnyčia: „ Ateik, Viešpatie Jėzau! « Marana tha »!

T. Bernardas de la Borderie OSB